Sanskrito žodyno autorius Vidūnas: didelis uždavinys – kitiems parodyti, kuo esame įdomūs

2017-04-03
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Sanskrito žodyno autorius Vidūnas: didelis uždavinys – kitiems parodyti, kuo esame įdomūs

„Žmonės mėgsta mitus. Apie savo pavardę ir jos kilmę galėčiau daug istorijų pririesti, bet nenorėčiau savęs mitologizuoti. Visąlaik su kolegomis pasišypsome iš tų mitų, kad lietuviai neva kalba sanskritu, – Vytis Vidūnas, visuomenei pristatęs žodyną „Sanskrito–lietuvių vėrinys“, šių kalbų panašumo neatmeta.

Sanskritologas tik pasišaipo iš prikurtų legendų ir pripažįsta šalies mokslininkų pareigą leisti veikalus šia tema: Domėjimasis Rytais ir Indija buvo tautinę savimonę formuojanti dedamoji. Artėjant valstybės šimtmečiui, šitą kryptį svarbu patyrinėti.“

„Esu labai laimingas, kad taip viskas susiklostė“

Per atminimo vakarą „Su laisvės vėju“, skirtą keliautojui Pauliui Normantui, Jums vėl teko kolegoms priminti, kad nesate Wilhelmas Storosta-Vydūnas. Panašu, vis patenkate tarp tų dviejų raidžių „i“ ir „y“?

Toks mano likimas, – šypsosi Vilniaus universiteto valgykloje, studentų ir dėstytojų pravardžiuojamoje morgu, su kavos puodeliu įsitaisęs Orientalistikos centro dėstytojas V. Vidūnas. Šiame universitete jis klasikinės filologijos grupėje studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. – Pamenu, kai įstojau į pirmą kursą, šviesios atminties profesorius Donatas Sauka, dėstęs tautosaką, pamatęs mano pavardę pasakė: „Tau, Vidūnai, tik į Indiją.“ Tada to nė galvoje neturėjau, bet jo žodžiai buvo pranašiški. Taip jau susiklostė, kad ten ir nukeliavau.

Kas pastūmėjo į šią pusę?

Domėjausi kalbotyra, vėlesniuose kursuose pradėjau lankyti šviesios atminties akademiko Vytauto Mažiulio vedamą fakultatyvų sanskrito kursą. Mane tai sudomino, po to pas jį rašiau kursinį ir diplominį darbus. Po Ričardo Mirono mirties nebuvo universitete žmogaus, kuris specializuotųsi sanskrito studijose. Profesorius V. Mažiulis paskutiniame kurse man pasiūlė nuvažiuoti į Maskvą pas Tatjaną Jelizarenkovą. Ji buvo garsiausia XX amžiaus pabaigos – XXI pradžios sanskrito specialistė Rusijoje. Pasiūlymą studijuoti pas T. Jelizarenkovą iškart priėmiau, bet paaiškėjo, kad sovietų valdžia uždraudė jai dėstyti universitete. Man teko baigti studijas Vilniuje ir 1984 metais išvažiavau pas ją kaip stažuotojas. Maskvoje praleidau septynerius metus studijuodamas sanskritą.

Koks tai buvo laikas, kaip jį prisimenate? Ar jautėtės atsidūręs savo vietoje, gilindamasis į sanskrito studijas?

Išties esu labai laimingas, kad taip viskas susiklostė. Rytietiškose tradicijose labai svarbu yra mokytojas. Maskvoje sutikau savo gyvenimo mokytoją – Tatjaną Jelizarenkovą. Jai esu dėkingas ne tik už specialybės žinias, bet ir bendrą gyvenimo suvokimą. Maskvoje patekau į tikrą Rusijos šviesuomenę. Tokie žmonės visada būna opozicijoje oficialiam režimui – tais laikais sovietiniam, šiais dabartiniam. Iš tų laikų Rusijoje turiu daug kolegų ir draugų, su kuriais aktyviai bendrauju ir matausi per konferencijas.

Visą audringą Lietuvai laikotarpį praleidau Maskvoje, ten irgi turėjome Sąjūdžio palaikymo grupes. T. Jelizarenkovos vyras, vienas garsiausių XX amžiaus lingvistų Vladimiras Toporovas, irgi pasisakė už Lietuvos laisvę. Žodžiu, patekau į tokią terpę, apie kokią sovietiniais laikais galima buvo tik svajoti. Galbūt ji buvo vienintelė terpė, kurioje galima buvo studijuoti tokius dalykus ir su tais asmenimis tobulėti kaip žmogui.

1990 metais, kai atgavome Nepriklausomybę, baigėsi mano stažuotė. Grįžęs į Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti asistentu. Po metų iš Sankt Peterburgo pabaigusi studijas sugrįžo mano kolegė japonologė Dalia Švambarytė. Mums tuometė universiteto valdžia pasiūlė steigti Orientalistikos centrą. Jį įsteigėme, pradžioje tebuvome dviese, vėliau centras išaugo.

Sanskritas – kaip vienas lietuviškosios tapatybės elementų

Vis dėlto palankus Jūsų likimas. Į Lietuvą grįžote jau pasikeitus režimui, todėl visas žinias galėjote laisvai perduoti savo studentams.

Tikrai negaliu likimu skųstis, nebent savo nepadarytais darbais. Per tą virsmą likau neapgynęs disertacijos. Ši man velkasi iš paskos, nors jau ilgai dėstau, turiu daug žinių. Visada žmogus turi nepadarytų darbų, tai žmogiška. Negali jų atidėlioti iki begalybės, nes tavo laikas žemėje ribotas, ką rodo patirtos mano draugų, apie kuriuos praėjusią savaitę kalbėjome Lietuvos mokslų akademijos renginyje kaip Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas, netektys. Darbus turi pabaigti, kad galėtum eiti toliau.

Vienas iš darbų jau nuveiktas. Per Vilniaus knygų mugę pristatėte įdomų ir estetiškai išleistą lyginamąjį žodyną lietuvių ir anglų kalbomis „Sanskrito–lietuvių vėrinys“. Reikėjo impulso, spaudimo iš šalies, kad prie šio darbo prisijungtumėte?

Vidinių nuostatų, minčių visada yra, bet kartais reikia save tiesiog priversti išplėšti laiko, kad padarytum, ką privalai. Pastaraisiais metais stengiuosi tai daryti. Kartais sekasi, kartais ne. Už žodynėlio idėją ir greitą jos realizaciją turiu būti dėkingas Lietuvių kalbos instituto direktorei profesorei Jolantai Zabarskaitei, taip pat dabartiniam Lietuvos ambasadoriui Indijos Respublikoje Laimonui Talat-Kelpšai. Šio žodynėlio istorija turi politinę potekstę. Lygiai prieš metus buvo ruošiamasi tuomečio Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus vizitui į Indijos Respubliką. Šalis visada tokiais atvejais nori save reprezentuoti, todėl pradėta galvoti, kuo galime pasirodyti patrauklūs, artimi ir įdomūs Indijai.

Mus sieja kalba. Nuo XIX amžiaus žinomos ir tyrinėjamos kalbinės sąsajos, kurios liudija, kad senovės Indijos kalba sanskritas ir lietuvių kalba gali būti lyginamos. J. Zabarskaitė pasiūlė sudaryti apie šimto žodžių žodynėlį ir iki vizito jį išleisti. Ji pasikvietė mane, bet su šiuo leidiniu dirbo daugiau žmonių. Tautė Bernotaitė koordinavo visą šį reikalą, ji pakvietė dizainą kurti labai talentingą jauną žmogų Justiną Jakštonį. Taigi visi pradėjome mąstyti apie šį leidinuką.

Tų leksinių sąsajų yra kur kas daugiau, bet pasiūliau palyginti 108 sanskrito ir lietuvių kalbų žodžius. Indijos kultūroje šis skaičius labai svarbus, sakralus, nes laikoma, kad jis simbolizuoja Visatos išbaigtumą. Šivos garbintojai turi tradicinį vėrinį, ant kurio jie tarsi veria maldas. Šis susideda iš 108 kauliukų. Žodynėlis yra parodomasis, nors sukurtas moksliniu pagrindu. Antrajame leidime, kuris pasirodė 2017 metais, jam suteikėme mokslinį svorį, pridėdami J. Zabarskaitės ir mano straipsnių.

O kada bus ne parodomasis, o visas, išbaigtas žodynas?

Nuo pirmojo žodynėlio leidimo, kuris išėjo lygiai prieš metus, užmezgėme tarpinstitucinį Vilniaus universiteto Orientalistikos centro ir Lietuvių kalbos instituto bendradarbiavimą. Manau, jis labai prasmingas, nes turime tokius veikalus ruošti. Galbūt teiksime projektą ir ieškosime finansavimo, kad galėtume išleisti akademinį lyginamąjį žodyną su reikiamais moksliniais komentarais. Išties čia yra paradoksas. Nuo XIX amžiaus pradžios kalbama apie lietuvių kalbos ir sanskrito sąsajas. Nuo tada šiuose universiteto rūmuose veikę žmonės, priklausę filomatų, filaretų draugijoms, apie tai diskutuodavo. Netgi satyrinėje to meto šubravcų literatūroje pašiepiami lietuviai, ieškantys sąsajų su sanskritu. Taigi jau XIX amžiaus pradžioje apie tai kalbėta, bet akademinių refleksijų ir veikalų, kurie būtų skirti šitų sąsajų moksliniams tyrimams, labai nedaug. Ne tik kalbama, daugelis mūsų remiasi tuo apibrėždami priklausymą lietuvių tautai.

Sanskritas, ką jau ne kartą sakiau, yra tapęs vienu iš mūsų lietuviškosios tapatybės elementų. Kai nuvažiuojame į užsienį ir mūsų paklausia, kuo jūs lietuviai, esate garsūs, dabar dažniausiai atsakome, kad gerai krepšinį žaidžiame. Mes save identifikuojame kaip krepšinio šalį. Tada prisiminus istorinę praeitį nuskamba garsioji frazė – mes buvome nuo jūros iki jūros... O dar labiau prispaustas prie sienos dažnas lietuvis pasako, kad mes kalbame kalba, kuri panaši į sanskritą arba netgi kalbame sanskritu. Galime juoktis ar ne, bet tai įvyksta.

Šis tapatumo dėmuo, kuris atsirado nuo XIX amžiaus, susijęs su lyginamosios kalbotyros atsiradimu ir vystymusi. O lyginamoji kalbotyra irgi atsirado dėl to, kad buvo atrastos kalbų sąsajos. Tuo metu, XVIII a. pab – XIX a.pr., tai buvo neįsivaizduojamas dalykas, kad senosios kalbos, lotynų ir graikų, panašios su Indijos kalba sanskritu. Tai buvo milžiniškas atradimas, kuris žmones labai nustebino.

Prie lyginamosios kalbotyros vystymo daugiausia prisidėjo vokiečių mokslininkai F. Boppas ir A. Schleicheris. F. Boppo klasikiniame veikale ir kitų darbuose randame, kad lietuvių kalba irgi yra išlaikiusi tam tikras formas ir žodžius, kurie leidžia ją gretinti su Senovės Indijos kultūros ir literatūros kalba sanskritu. Tie lyginimai nuo XIX amžiaus tapo įprasti. Aplink juos susiformavo tam tikras mitas, lietuvių tautinė mitologija, kad mes, nuvažiavę į Indiją, kone galime be vertėjo susikalbėti. Studentai, pradėję į tai gilintis, greitai supranta, kad nėra taip viskas paprasta. Žinoma, ta sąsaja yra, ji vėliau išryškėja ir kalbininkų, ir valstybininkų veikaluose.

Kitąmet minėsime valstybės šimtmetį. Žmonės, stovėję prie šiuolaikinės mūsų valstybės ištakų, lietuvių kultūrai ir savivokai svarbūs asmenys kaip rašytojas Vydūnas ar J. Basanavičius, domėjosi indiškąja kultūra ir tomis sąsajomis, šios jiems buvo svarbios. Maža to, Indijoje XIX a. pab. garsus kalbų tyrinėtojas dr. J. J. Modis iš Bombėjaus (dabar Mumbajaus) domėjosi lietuvių kalba. Taigi domėjimasis buvo abipusis.

Kodėl mūsų mokslininkai nekišo nagų prie šios temos, nes ji atrodė mitologizuota, neverta mokslinių tyrinėjimų?

Klaidinga būtų sakyti, kad nekišo. Kalbininkai arba kultūros tyrinėtojai mokslinėje literatūroje naudoja lyginimus. Mūsų vienas iškiliausių XX a. pr. kalbininkų Kazimieras Būga ir kiti savo darbuose naudojo lingvistinius sanskrito ir kitų senųjų kalbų lyginimus. Leksinės sąsajos įvairiomis progomis yra išrašytos, žodynuose tai atspindėta. Nepaisant to, kad mokslinėje literatūroje tai žinoma, neturime specialių studijų, kurios kalbėtų apie lietuvių arba baltų kalbų sąsajas su senovės indoarijų kalbomis iš mūsų perspektyvos. Manau, dar daug įdomių dalykų čia galima būtų rasti.

Yra tik viena garsaus indų, bengalų, lingvisto Suničio Kumaro Čaterdžio monografija, kuri pasirodė 1968 metais anglų kalba. Jis bendradarbiavo su lietuvių ir latvių mokslininkais, lankėsi ir Lietuvoje. Mūsų garsus keliautojas ir tyrinėtojas Antanas Poška padėjo S. K. Čaterdžiui rinkti čia medžiagą, apie ką šis pažymi monografijos „Baltai ir arijai ir jų indoeuropietiška kilmė“ įžangoje. Šis darbas yra bene vienintelis, skirtas šitai temai.

Latviai yra ją išsivertę. Buvo kilusi mintis ir mums su kolegomis ją versti ir išleisti, bet neradome, su kuo bendradarbiaudami galėtume tai padaryti. Žinoma, reikėtų rengti ir naujų leidinių. Jų trūksta. Čia galėčiau akmenų ir į savo daržą palaidyti. Todėl neseniai su Lietuvių kalbos instituto direktore J. Zabarskaite buvome susitikę ir aptarėme, ką galime toliau daryti. Šis nedidelis leidinys „Sanskrito–lietuvių vėrinys“ specialiai sukurtas, kad žmogui, kuris nėra krimtęs lingvistikos mokslų, tos sąsajos atsiskleistų. Juokais sakau, kai jus rems užsienyje prie sienos, galėsite ją ištraukti ir parodyti. Nors stebuklų čia nėra. Rusų ir kitų kalbų atstovai taip pat rastų begalę sąsajų su sanskritu. Nereikia tuo puikuotis. Žinoma, lietuvių kalba labai tinkama ir seniai naudojama tokiems lyginimams. Juos žodynėlyje kiek pabandėme atskleisti ir sukurti tokią parodomąją knygelę. Taip pat reikėtų ir rimtesnio akademinio veikalo. 

Man smagu šį žodyną vartyti, liesti tuos 108 karoliukus iš Jūsų su kolegomis sudaryto vėrinio, stebėti, kaip, sulyginus dviejų kalbų žodžius, pasklinda šimtmečių, tūkstantmečių atgarsių ratilai. Bet žodynėlio įžangoje taip pat pabrėžiama, kad ne tik mums šios sąsajos svarbios, jos atskleidžia visos Europos kalbų istoriją.

Pasaulyje vyksta globalizacijos procesai, perimame vis daugiau bendrų kultūros reiškinių, tarptautine bendravimo priemone šiuo metu yra anglų kalba, nors įvairiais laikotarpiais, kaip žino kalbininkai, ja buvo įvairios kalbos. Didelis uždavinys – kitiems parodyti, kuo esame įdomūs. Perimdami bendrąsias vertybes, turime skleisti, ką turime savo, unikalaus. Tai yra ne tik mūsų, o bendras turtas, jis įdomus ir kitiems žmonėms.

Kuriozas su šiuo žodynėliu įvyko toks: vizitas, kuriam jis išleistas, taip ir neįvyko. Esu laimingas, kad žodynėlis išliko ir savo vaidmenį atliko. Kiek žinau, ambasadoriaus L. Talat-Kelpšos pastangomis jis įteiktas aukščiausiems Indijos pareigūnams, netgi dabartiniam Indijos premjerui N. Modžiui. Indijoje sanskrito ir lietuvių kalbų sąsajomis domimasi nuo Mahatmos Gandžio laikų. Jis pats apie jas žinojo, netgi apie tai yra kalbėjęs su jį aplankiusi keliautoju ir tyrinėtoju A. Poška. Šiam po mirties už jo tyrinėjimus suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas. Taigi ši tema įdomi ir indams, ir mums. Ją reikia vystyti. Turime minčių bendradarbiauti su dabartiniais tyrinėtojais iš Indijos. Reikia susikaupti ir dirbti.

„Genetiškai nesame susiję, tik dvasiškai“

Pradžioje minėjome vieną svarbią asmenybę W. Storostą-Vydūną, dabar A. Pošką, kuriam dedikavote ir šį žodynėlį. Kiek jos siejasi ir kiek abi Jums yra artimos?

Šiuos abu žmones sieja ieškojimas. Jie abu buvo ieškantys žmonės. Wilhelmas Storosta pasirinko kūrybinį vardą Vydūnas ir tuo būdu jis man sukelia gyvenimiškų problemų. Net kai rašau savo pavardę Vidūnas, kompiuteris bando ją ištaisyti į Vydūną. Jau prie to įpratau, kaip sakiau, toks mano likimas. Vydūnas, XX amžiaus I pusės kultūros veikėjas, man tarsi primena universalius Renesanso žmones. Jis organizavo lietuvišką veiklą Mažojoje Lietuvoje, buvo rašytojas, dramaturgas, vertėjas. Man jo darbai yra labai įdomūs. Vydūnas yra išvertęs vieną svarbiausių Indijos kultūros žodinės tradicijos paminklų „Bhagavadgytą“. Jo vertimas man yra vienas gražiausių. Jis vertė ne tiesiogiai iš sanskrito, bet pasinaudodamas tarpinėmis kalbomis, jam artimiausia buvo vokiška tradicija.

Galima kai kur prikibti prie kai kurių vietų interpretacijų, bet teksto pajautimo prasme man Vydūno vertimas yra puikus ir artimas. Jis pats man yra artimas savo ieškojimais, kaip ir A. Poška. Šis, žinoma, buvo visai kitoks, labai aktyvus žmogus. A. Poška, žinodamas kultūrinius ir lingvistinius ieškojimus, pasišovė nukeliauti į Indiją ir pasižiūrėti, kaip ten yra iš tiesų. Iškeliavo jis motociklu, dėl įvairių peripetijų su bendrakeleiviu išsiskyrė, prarado savo transporto priemonę, bet Indiją pasiekė, tik laivu. Ten nuo 1931-ųjųis pradėjo ir mokslinę veiklą. A. Poška buvo antropologas, magistro laipsnį gavęs Bombėjaus, dabar Mumbajaus, universitete. Jis dalyvavo labai svarbiuose moksliniuose įvykiuose, vieno garsiausių to meto tyrinėtojų Marko Aurelijaus Steino ekspedicijoje.

A. Poška parašė disertaciją, išsiuntė ją į Londoną, kaip buvo tuomet įprasta Indijoje, bet dėl II pasaulinio karo ji liko neapginta. Po karo jis iš Lietuvos buvo ištremtas. A. Pošką galima priskirti Lietuvoje susiformavusiai romantinio orientalizmo krypčiai. Kaip tremtinys jis negalėjo užsiimti akademine veikla, bet visą gyvenimą švietė, kalbėjo, aiškino, darė įtaką, davė žinių ir dvasinį impulsą kitiems žmonėms, kurie dabar dirba akademinėje sferoje.

Domėjimasis Rytais ir Indija, ar imsime Vydūną, V. Krėvę ar A. Pošką, buvo tautinę savimonę formuojanti dedamoji. Artėjant valstybės šimtmečiui, šitą kryptį taip pat svarbu patyrinėti. Tai vienas iš darbų, kuriuos man norėtųsi atlikti. Orientalizmo mūsų modernios valstybės pradžioje buvo ne tiek ir mažai.

O, patyrinėjus Vidūnų sąsajas, kokia Jūsų giminės vardo kilmė?

Vidūnai, mano giminė, gyveno šalia Leipalingio, 10 kilometrų nuo Druskininkų. Mano prosenelis Jurgis Vidūnas buvo savanoris, gavo žemės ir ten įsikūrė. Mano senelis vartė bažnytines Leipalingio knygas, ten mūsų pavardė atsiranda nuo XVIII amžiaus pabaigos. Tas amžius buvo sudėtingas, daug žmonių dėl karų, marų ir suiručių keliaudavo iš vietos į vietą, todėl reikėtų domėtis, iš kur protėviai atsikėlė. Diedulis arba senelis Juozas ir močiutė Albina buvo mokytojai. Jie statė ir kūrė Reketijos kaimo mokyklą, joje dirbo. Diedulis buvo lietuvių kalbos mokytojas, iš jo perėmiau domėjimąsi lietuvių kalba ir kultūra. Dėl giminės vardo etimologijos kolegos kalbininkai jį kildina iš asmenvardžio Vidas arba Vydas. Jo šaknis yra sena indoeuropietiška, sanskrite „vid“ reiškia žinojimą.

Žmonės mėgsta mitus. Apie savo pavardę ir jos kilmę galėčiau pririesti istorijų, bet nenorėčiau savęs mitologizuoti. Visąlaik su kolegomis pasišypsome iš tų mitų, kad lietuviai neva kalba sanskritu. Dažniausiai pasakau tiek, kiek žinau. O žinau tiek, kad su W. Storosta-Vydūnu negalėčiau ir nenorėčiau būti lyginamas, nes jis labai daug yra padaręs lietuvių kultūrai. Su juo genetiškai nesame susiję, tik dvasiškai. O gal tai svarbiau? – retorišku klausimu pokalbį baigė Vilniaus universiteto dėstytojas, vienas iš Orientalistikos centro steigėjų sanskritologas V. Vidūnas.

Parengė Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė

Šaltinis: Alfa.lt / 2017-04-02

Priega per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/50156963/sanskrito-zodyno-autorius-vidunas-didelis-uzdavinys-kitiems-parodyti-kuo-esame-idomus