Kinijoje gyveno keletą metų: savo kailiu patyrė kinų požiūrį į baltaodžius

2015-08-02
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Kinijoje gyveno keletą metų: savo kailiu patyrė kinų požiūrį į baltaodžius

Eglė Samoškaitė, http://www delfi.lt2015-07-29

Kinijoje keletą metų mokęsis, dirbęs ir gyvenęs Vytis Silius savo kailiu patyrė kinų požiūrį į baltaveidžius. Vilniaus universitete Orientalistikos centre dėstytoju dirbantis vyras sako, kad kinų požiūris į pasaulį iš pradžių daug kam gali atrodyti keistas – juk buvome mokomi europocentristinio pasaulio suvokimo.

V. Siliaus teigimu, viena vertus, kinai jaučiasi gyveną pasaulio centre, sukūrę aukščiausio lygmens civilizaciją, tad vakariečiai jiems – barbarai. Tačiau kinai įvertina technologinį Vakarų pranašumą, baltaodžius vadina didžianosiais ir kažkodėl galvoja, kad balta odos spalva būtinai reiškia, jog žmogus puikiai kalba angliškai. „Jei esi baltaveidis, vadinasi, moki angliškai. Manęs niekas net neklausė, kokias aš užsienio kalbas mokiausi. Kai gyvenau Kinijoje 2001 m., gauti darbą dėstyti anglų kalbos man buvo daug lengviau nei juodaodžiui amerikiečiui ar azijietiškos išvaizdos kanadiečiui, nors jų abiejų gimtoji kalba yra anglų“, – pasakoja V. Silius.

Nustebo, kad mokykloje nemokė apie Rytus V. Silius į Kiniją vyko mokytis kalbos, mat, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete susidomėjęs kinų filosofija suvokė, kad skaitydamas verstus tekstus negebės suvokti kinų mąstymo būdo ir požiūrio į aplinką. „Besimokant mane visiškai suglumino suvokimas, kad mokykloje aš beveik nieko nebuvau girdėjęs apie du trečdalius pasaulio: nei apie indus, kinus, japonus, nei apie arabus. Nežinojau, kuo arabai skiriasi nuo persų, ir mane tas labai nustebino – juk mokykloje mokiausi gerai, domėjausi pasauliu, bet nežinojau, kaip Rytuose mąstoma, kaip suvokiamas pasaulis, žmogus ir jo aplinka. Ir netgi filosofijos studijose dauguma dėstytų kursų buvo apie Vakarų filosofiją ir istoriją, tarsi viskas, kas reikšminga pasauliui, kilę tik iš Vakarų“, - pasakojo V. Silius. Tuomet Pedagoginio universiteto studentas tapo laisvuoju klausytoju Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, kur su sinologėmis mokėsi kinų mandarinų kalbos. V. Silius sako, kad kinų bendrinė kalba tik iš pradžių atrodo labai sunki, nes kiekvienas hieroglifas joje žymi ne garsus, bet sąvokas: dėl šios priežasties hieroglifų yra gausybė – panašiai kaip Didžiajame lietuvių kalbos žodyne esama žodžių. Tačiau mokantis šios kalbos nereikia asmenuoti, linksniuoti, nėra daugiskaitos, veiksmažodžiai neturi skirtingų laikų formų. Maža to, nepaisant tarties skirtumų, skirtingų regionų kinai puikiausiai supranta vieni kitus per raštą, kuris istorijos eigoje keitėsi gana nedaug. Dėl šios priežasties beveik kiekvienas išsilavinęs kinas gali skaityti senuosius kinų raštus, kai lietuviai negebėtų perskaityti Kvedlinburgo analų ar Gedimino laiškų popiežiui, Europos prekiautojams ir amatininkams, nes jie parašyti lotyniškai. 2001 m. V. Silius išvyko į Pekiną tobulinti kalbos įgūdžių: „Išvažiuodamas į Kiniją mokėjau pasakyti paprastus sakinius: ko aš noriu, užsisakyti alaus, ryžių, bet ką man sakė – nesupratau nieko“. Dar metus Kinijoje V. Silius praleido 2005-2006 m., vėliau vizitai į šalį trumpėjo, bet liko gana dažni. Stebino požiūris į baltaodžius V. Silius pasakoja, kad jo užsidegimą vykti į Kiniją suvokė tik tėvai, tačiau daugumai kitų žmonių toks pasirinkimas atrodė keistas. Pats Vytis nesuvokia, kodėl: „Kodėl Kinija neatrodo galimybių šalis, aš nesuprantu, nes Kinijoje gali pasiekti tiek pat, kiek Amerikoje – ypač jei esi balto veido“. Klausiamas, kuo ypatingas kinų požiūris į baltaodžius, V. Silius pirmiausia mini, kad mus jie vadina didžianosiais. Panašiai, kaip mes juos – siauraakiais. „Pirmą kartą, kai eidamas gatve išgirdau „o, žiūrėk, didžianosis“ arba „ką tas didžianosis čia veikia“, priėmiau tai kaip įžeidimą. Bet paskui pagalvojau, kad ir mes kalbame panašiai: „praėjo siauraakis ar geltonodis“, ir tai nebūtinai yra įžeidimas – tiesiog toks liaudyje prigijęs posakis“, - sakė V. Silius. Bet, pasak pašnekovo, kinų požiūris į baltaodžius yra daugialypis: iš vienos pusės baltaveidžius užsieniečius kinai truputį idealizuoja ir kviečiasi kartu pozuoti vestuvių nuotraukoms arba lengvai įdarbina. „Teigiamas požiūris į baltaveidį pasireiškia tuo, kad su tavimi visi nori bendrauti, fotografuotis. Pavyzdžiui, provincijoje vyksta kokios nors vestuvės, aš keliauju pro šalį visas pavargęs, su kuprine, bet jie kviečia nusifotografuoti kartu. Nežinau, kodėl žmonės savo vestuvinėje nuotraukoje nori matyti kažkokį nepažįstamą, pavargusį ir prakaituotą baltaveidį“, - sako pašnekovas, pridurdamas, kad juodaodžiai ar azijietiškos išvaizdos žmonės Kinijoje vertinami blogiau nei baltaodžiai.

Kita vertus, baltaodžiai vakariečiai bei apskritai ne kinai suvokiami kaip barbarai, nes pasaulio centras kinams yra Kinija. „Viskas, kas yra aplink kinų valstybę, įskaitant indus, arabus ir vakariečius, yra barbarai. Taip buvo mąstoma tradicinėje Kinijoje, aš teigčiau, kad taip mąstoma ir šiandieninėje Kinijoje. Tačiau pastaruosius porą šimtų metų Kinijos santykiai su Vakarais buvo sudėtingi, mat Vakarai primetė Kinijai vakarietišką gyvenimo, mokslo, tarptautinių santykių supratimą. Kinai pastaruosius pusantro šimto metų jautė technologinį Vakarų pranašumą“, - sakė V. Silius. Būtent technologinis Vakarų pranašumas lėmė, kad kinai į „barbarus“ vakariečius vis tik žvelgia su tam tikra pagarba, mat Vakarai išpildė komfortiško gyvenimo idealą. Spausdinimo mašiną pirmiau už J. Gutenbergą išrado kinai Kodėl popierių ir paraką išradę kinai netapo technologiškai pažangiausia pasaulio civilizacija? Pasak pašnekovo, atsakymų gali būti daug, bet viską tikriausiai lėmė veiksnių visuma. V. Silius pasakoja, kad kinų Mindaugu, suvienijusiu šalį, 221 m. pr. Kr. tapo imperatorius Čin Ši Huangas, bet teigiama, kad kinų civilizacija skaičiuoja iki 5 tūkst. metų istoriją: manoma, kad Sia dinastijos valdovai valdė apie 2070-1600 m. pr. Kr. Moderniuoju periodu Kinija buvo galingiausia pasaulio valstybė: XVI amžiuje kinų ekonomika buvo labai produktyvi, manoma, kad kinai tuo laikotarpiu džiaugėsi aukščiausiu gyvenimo lygiu pasaulyje. Čingų dinastija, pradėjusi savo valdymą 1644 m. pratęsė šalies klestėjimą, kuris tęsėsi iki XVIII amžiaus pabaigos. Vakarų šalys bandė įtraukti Kiniją į prekybinius santykius, bet nesėkmingai – kinai nematė didelio poreikio prekiauti, iš Vakarų jiems nieko nereikėjo. „Kinija buvo pati galingiausia valstybė visame pasaulyje, jai nereikėjo nieko iš kitų valstybių, viską, ko reikėjo, ji užsiaugindavo, pasigamindavo pati – tai buvo klestinti, turtinga valstybė. Bet dėl kažkokių kultūrinių priežasčių kinai neturėjo jokio noro ginklu užkariauti kitų žemių, trūko mesianizmo. Galbūt priežasčių galima ieškoti pasaulėžiūros sistemoje: mesianizmas labai glaudžiai susijęs su monoteistinėmis religijomis“, - sako V. Silius.

XVIII amžiaus pabaigoje šalis po truputį ėmė silpti dėl stipriai besiplečiančios populiacijos: santykinai ramiu Čingų dinastijos valdymo metu kinų populiacija nuo 150 mln. 1650 m. išsiplėtė iki 300 mln. 1800 m. ir pasiekė apie 450 mln. XIX amžiaus pabaigoje. Pradėjo trūkti maisto, nes daugumą žemės centrinėse ir pietinėse provincijose užėmė iš Naujojo pasaulio, tai yra Amerikos, atvežtų kultūrų – saldžiųjų bulvių, žemės riešutų ir tabako – auginimas, tad ėmė trūkti žemės ryžiams. Dėl tradicijos išdalinti žemę visiems šeimos sūnums, ūkiai tapo fragmentuoti. Vakarai savo ruožtu stiprėjo ir sumušė Kiniją keliuose svarbiuose konfliktuose. 1839-1842 m. ir 1856-1860 m. kilo du kinams nesėkmingi Opiumo karai, nes kinai šalies viduje bandė uždrausti prekybą opiumu, kuris buvo tapęs vakariečių atsiskaitymo už kinų prekes pakaitalu (Vakaruose sparčiai seko brangiųjų metalų atsargos, o prekių mainai kinams netiko). Kinai pralaimėjo, tad kai kurie svarbūs uostai ir miestai buvo atverti pirmiausia europiečių, paskui amerikiečių ir japonų prekybininkams. Šalis buvo priversta sumažinti prekybos muitus, įsileisti krikščionių misionierius, įkurti konsulatus, galiausiai net leisti užsieniečių laivams laisvai plaukioti Kinijos upėmis. V. Silius sako, kad Vakarai kinus palenkė dėl karinių technologijų pranašumo, nors kinai tikrai padarė svarbių atradimų. Pavyzdžiui, Vakaruose mes manome, kad knygų spausdinimą išrado Johannas Gutenbergas. 1455 m. jis išspausdino pirmąją Bibliją. Tačiau 600 metų iki J. Gutenbergo kinų vienuoliai atrado, kaip nuo medinio pagrindo atspausti tekstą ant popieriaus. Viena iš anksčiausių taip atspaustų knygų buvo budistams svarbi „Deimantinė sūtra“. Toks spausdinimas buvo naudojamas Japonijoje bei Korėjoje. XI amžiuje valstietis Pi Šengas sugalvojo, kaip keisti tekstą tokiame mediniame ar geležiniame bloke, kurį paskui galima atspausti. Jo amžininkas mokslininkas Šen Kuo rašė, kad rašto ženklus Pi Šengas pagamino iš išdegto molio, rašalą – iš pušies sakų, vaško ir popieriaus pelenų. Šen Kuo rašė, kad taip galima gana greitai atspausdinti tūkstančius tekstų. Tačiau toks spausdinimas Kinijoje neišplito. XIV amžiuje kinų vyriausybės pareigūnas Vang Čenas nepriklausomai išrado spausdinimo būdą, kuriame tekstas buvo išraižytas medyje, bet ženklai negalėjo būti kaitaliojami. Nepriklausomai nuo Kinijos, panašus spausdinimo būdas su kaitaliojamais ženklais buvo išrastas Korėjoje XIV amžiaus pabaigoje. „Gerokai prieš J. Gutenbergą kinai turėjo knygų spausdinimo mašiną, bet ja nesinaudojo, nes atspaustas daiktas jiems atrodė mažiau gyvas. Jie teikė didelę reikšmę tam, kaip yra užrašyti rašmenys. Kaligrafija, kaip meniško rašymo būdas ir tradicija, yra vertinama iki pat šių dienų. Ko gero, viduramžių kinams, kurie rinkosi ne spausdinti knygas, o rašyti ranka, spausdinta knyga atrodė tarsi gariūninė, negyva ar pigi, kur nieko negali pamatyti savito“, - svarstė V. Silius. Tačiau kai kurie mokslininkai spėja, kad spausdinimo neišplitimas Kinijoje, Korėjoje ar Japonijoje susijęs su Azijos ir Vakarų tautų raidyno skirtumais. Vakaruose vartojamų kalbų abėcėlė yra ribota, žodžiai sudaromi jas kaitaliojant, tuo metu kinų raštas yra hieroglifinis, o hieroglifų yra tūkstančiai – pagaminti tiek medinių ar metalinių formų būtų beveik neįmanoma.

100-200 metų – tai visai nedaug V. Silius sako, kad kinai istorijos eigoje pasidavė dviem svarbiausioms įtakoms: iš Indijos perėmė budizmą, iš Vakarų – modernybę ir postmodernybę, technologines inovacijas. Budizmas – kartu ir visiškai naujas mąstymo būdas – Kinijoje ėmė plisti I amžiuje, tuo metu Vakarai su savo karinėmis technologijomis įsiveržė XVIII-XIX amžiuje. Kinai taip pat jaučiasi, kad Vakarai jiems primetė tarptautines institucijas, tarptautinę teisę, vakarietišką ekonomikos struktūrą. „Kai Vakarų diplomatai pradeda aiškinti apie moralią politiką tarptautiniuose santykiuose, kinams labai sunku suprasti, apie ką šnekama. Jie galvoja: „jūs patys – prancūzai ir britai – prieš 150 metų atplaukėte su karo laivais pas mus ir kariavote su mumis, norėdami, kad mes, kinai, pardavinėtume opijų savo žmonėms, kurį mes gauname iš jūsų – britų ir prancūzų“. Kaip tik dėl šito kilo Opijaus karai XIX amžiaus viduryje. O dabar, kinų požiūriu, tie patys britai ir prancūzai aiškina apie moralią politiką“, – pasakojo V. Silius. Pašnekovo teigimu, kinams 100 ar 200 metų atrodo labai trumpas laiko tarpas, todėl Vakarai ir Kinija dažnai nesusikalba. Jei Vakarams Pirmasis pasaulinis karas atrodo seniai įvykęs konfliktas, tai Kinija negali užmiršti, kad įsijungusi į konfliktą laimėtojų pusėje ji vienintelė neatgavo Šandongo provincijos, kuri Versalio taikos sutartimi buvo atiduota Japonijai. „Kinams jų šalies grobstymas, prievartavimas neatrodo tolimos praeities etapas, neatrodo kaip seni įvykiai“, - sakė V. Silius.

M. Ažušilio nuotr. (http://www delfi.lt)

Šaltinis: Naujienų portalas www.delfi.lt / 2015 m. liepos 29 d.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kinijoje-gyveno-keleta-metu-savo-kailiu-patyre-kinu-poziuri-i-baltaodzius.d?id=68488076