Intymias japonų paslaptis tyrusi lietuvė praskleidė paslapties šydą

2017-07-04
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Intymias japonų paslaptis tyrusi lietuvė praskleidė paslapties šydą

„Dieve, leisk man gyvai sulaukti ryto ir išsaugoti gerą vardą“, – maldavo 80 metų anglė Tokijuje per stiprų žemės drebėjimą, kuris ją užklupo meilės viešbutyje. Smalsi moteris neprieštaravo, kai Japonijoje gyvenanti duktė pasiūlė parodyti „tikrąją Japoniją“ ir užsakė kambarį meilės reikalams skirtame pastate, tačiau mintis, jog tai sužinos draugai ir giminės, senolei atrodė sunkiai pakeliama.

Vieta, kur vyrai ir moterys kelioms valandoms užsidaro turėdami tik šį vienintelį tikslą, Europoje turi prastą reputaciją, tačiau Japonijoje meilės viešbučiai vertinami kitaip. Didžiulė patogi vonia, skanus maistas, vaizdajuostės, egzotiški kostiumai, stilingas interjeras su milžiniška lova ir nepriekaištinga švara – dėl šių priežasčių neretai net susituokusios poros renkasi naktį meilės viešbutyje.

Per metus beveik 70 meilės viešbučių aplankiusi japonų kultūros tyrinėtoja Lina Martišiūtė (27 m.) įsitikino, kad kartais studentai į meilės viešbutį vyksta kaip į vietą, kurioje galima susikaupti ir parašyti mokslo darbą, nes, be kita ko, čia nėra triukšmo – dauguma meilės viešbučio kambarių neturi langų. Daugelis japonų nustebtų sužinoję, jog meilės viešbučių vestibiuliuose juos atsargiai stebėjo mokslo darbą rengianti lietuvė. Kas – vyras ar moteris – pakviečia į meilės viešbutį? Kas meilės viešbutį randa, kas bendrauja su personalu, kas renkasi kambarį? Apstulbusiai lietuvei prieš akis Japonijos meilės viešbučių vestibiuliuose atsiskleidė patriarchaliniai lyčių vaidmenys.

– Kodėl nuvykusi studijuoti į Japoniją savo mokslo darbui pasirinkote būtent meilės viešbučius?

– Pirmą kartą su savo draugu apsilankiau labai sename meilės viešbutyje Kiote – jis priminė praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Kambarys buvo neįprasto dizaino – raudonas, su daugybe veidrodžių, inventorius senas, bet labai švaru. Man atrodė, kad patekau į kino filmą, kad dingau, išėjau iš realybės. Meilės viešbučiuose dažniausiai nėra dienos šviesos, apšvietimas keistas: neonas, disko šviesos, gal todėl apima jausmas, kad atsidūrei filmavimo aikštelėje. Ši erdvė sužavėjo. Pradėjau domėtis, ar yra ir daugiau tokių senų meilės viešbučių, ir paaiškėjo, kad jie jau sparčiai nyksta, o jų vietoje atsiranda naujų, beveidžių, nuobodžių.

Pajutau savotišką ilgesį seniesiems. Man pasirodė, kad meilės viešbutyje gali gana pigiai išsinuomoti erdvę net nebūtinai intymiems santykiams ir kelias valandas pailsėti nuo pasaulio rūpesčių. Juk meilės viešbučiai siūlo daugybę paslaugų: skani nemokama vakarienė, žaidimų ir filmų vaizdajuostės, karaokė, gausybė kūno priežiūros priemonių.

– Lietuvoje viešnamiai laikomi prasta vieta. Ar jūs gerai jautėtės nuėjusi į meilės viešbutį su savo draugu?

– Tiesą sakant, nejaukumo nejutau. Meilės viešbutis – tai ne viešnamis. Atmosfera visiškai kitokia – dauguma meilės viešbučių kuria prabangos atmosferą, primenančią namus. Visur pridėta šampūnų, pyragaičių, kai kur net krosnelė pasišildyti bandelėms, moliūgų sriuba. Sėdi, valgai ir nesijauti daranti ką nors bloga. Japonijoje labai trūksta vietos ir visai kitoks kultūrinis kontekstas nei, tarkime, Lietuvoje. Lietuvoje jauni žmonės gali turėti lytinių santykių namuose, tačiau japonai privatumą supranta kitaip. Pavyzdžiui, jei studentai išsinuomoja butą, kuriame kiekvienas turi po kambarį, nė vienas nedrįsta ten atsivesti net ilgamečio savo draugo ar draugės – jiems to neleidžia vidinis barjeras. Todėl jie priversti ieškoti vietos kur nors kitur. O meilės viešbučiai pasiūlo visiškai privačią erdvę, kur gali praleisti šiek tiek laiko su savo pora.

Net šeima, turinti savo būstą, nesijaučia laisvai. Tradiciškai japonų namų sienos labai plonos, viskas girdėti. Be to, vaikai kartais net iki 10 metų miega su tėvais viename kambaryje. Meilės viešbučiai yra gera užuovėja – ji suteikia ir privatumą, ir galimybę atsipalaiduoti. Juk vienas svarbiausių meilės viešbučio aksesuarų – didelės geros vonios. Mano kalbinti žmonės pasakojo, kad radę mažą vonią nuliūsta, nes meilės viešbutis tarsi neatlieka savo paskirties.

– Ar tai brangu?

– Nelygu, koks regionas. Apsistoti nakčiai pigiame meilės viešbutyje atsieina apie 32 eurus. Trumpiausias laikas – dvi valandos apytiksliai kainuotų 16 eurų. Net moksleiviai gali sau tai leisti. Nors yra nustatytas amžiaus limitas – 18 metų, mano pašnekovai pasakojo, kad pradėjo eiti į tokius viešbučius jau nuo 16 metų. Tiesa, tokių viešbučių vestibiuliuose yra stebėjimo kameros. Jei ateitų vaikai, manau, tarnautojai įsikištų.

– Arba subrendęs vyras su jauna mergaite?

– Manyčiau, tokiu atveju viešbučio tarnautojai nesikištų. Meilės viešbučiai yra skirti ne tik poroms, kurios ilgai draugauja, bet ir vyrams, kurie pasikviečia prostitutes. – Lietuvoje vedęs vyras, einantis su prostitute į viešbučio kambarį, jaučiasi truputį nusikaltęs, o kaip Japonijoje? – Teko skaityti tyrimų, jog Japonijoje vyras, visą gyvenimą paaukojęs darbui kurioje nors kompanijoje, padaręs karjerą ir išlaikantis šeimą, turi tam tikrą laisvę atsipalaiduoti po darbo. Japonijoje populiarūs barai, kuriuose vyrą pasitinka išsipuošusi moteris, visą vakarą pilstanti gėrimus ir linksminanti savo kalbomis. Yra barų, kuriuose dirba vien užsienietės, spėčiau – tarp jų yra ir lietuvių. Ten tas pavargęs vyras gali išsipasakoti visas savo bėdas, atsipalaiduoti. Nebūtinai tai baigiasi lytiniais santykiais, bet dažniausiai tos moterys su klientais tokius santykius užmezga.
Žmonos tarsi to nežino, o jei žino – žiūri atlaidžiai.

– Ir niekas tokių žmonų neužjaučia?

– Kiek teko skaityti, žmona, kurią išlaiko toks dirbantis vyras, gauna ir visą valdžią šeimoje. Kai kurie vyrai net prisibijo savo žmonos. Vyrui laisvė suteikiama, kad jis pailsėtų ir nuo jos. Tai ir žmonai į naudą. Tokie tradiciniai lyčių vaidmenys Japonijoje jau nyksta, bet dar gyvuoja. Žmona privalo paaukoti savo karjerą, kad vyras galėtų atsidavęs dirbti. Jei moteris renkasi karjerą – ji turi susitaikyti su tuo, kad neturės šeimos.

– Ar jūs, jauna užsienietė, galėjote laisvai patekti į meilės viešbutį ir ten stebėti japonų poras?

– Važinėjau po Japoniją, derinau keliavimą ir savo tyrimą. Aplankiau gal septyniasdešimt meilės viešbučių Tokijuje, Osakoje, Okinavoje. Dažniausiai stebėdavau vestibiulyje. Kartais meilės viešbučio vestibiulyje sėdėdavo registratūros darbuotojai. Jie pusiau užsislėpę, bet vos įėjus pasveikindavo, o tai reiškė, kad turėčiau imtis kokio nors veiksmo, o ne stovėti kaip kuolas ir žiūrėti. Bet dažniausiai įprastos registratūros nebūdavo, nes meilės viešbučiai garantuoja savo klientams privatumą. Registratūrą pakeisdavo jutiklinis ekranas su kambarių nuotraukomis ir kainomis. Pasirenki kambarį, o atsiskaitai grynaisiais – įdėjęs pinigus į automatą gauni raktą, pakyli liftu, ir šviečiančios rodyklės rodo, kur eiti. Nepalieki jokių asmens duomenų.

Daugelis tokių viešbučių turi laukiamuosius kambarius – ten žmonės sėdi savotiškoje eilėje. Gali sėdėti ir apsimesti, kad lauki. Užkalbinti porų meilės viešbučių vestibiuliuose neįmanoma. Todėl vėliau apie meilės viešbučius kalbėjausi su savo universiteto studentais. Paaiškėjo, kad jiems siaubingai nemalonu ir gėda susitikti pažįstamus tokiuose viešbučiuose.

Lina Martišiūtė – D.Umbraso ir asmeninio archyvo nuotr.

Šaltinis: „Lietuvos rytas“ / Gyvenimo būdas / lrytaslt / 2017-06-30

Prieiga per internetą: http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/2017/06/30/news/intymias-japonu-paslaptis-tyrusi-lietuve-praskleide-paslapties-syda-1824094/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/2017/07/02/news/intymias-japonu-paslaptis-lietuve-tyrinejo-meiles-viesbuciuose-1806692/