Lietuvės pasakojimas apie šalį, kurioje mūsų tautiečių – vienetai: bene kasmet lankosi jau 10 metų

2015-06-15
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Lietuvės pasakojimas apie šalį, kurioje mūsų tautiečių – vienetai: bene kasmet lankosi jau 10 metų

Ieva Koreivaitė pirmą kartą Iraną aplankė prieš dešimtmetį. Nuo to laiko čia atvyksta kone kasmet, tad jos įžvalgos, kuriomis ji sutiko pasidalyti su Delfi, gniaužia kvapą.

„Kiek žinau, tačiau netvirtinu, kad mano informacija yra visiškai patikima, Irane yra tik dvi lietuvės. Viena jų baigia persų literatūros studijas, kita yra ištekėjusi. Daugiau lietuvių Irane nėra“, – šyptelėjo I. Koreivaitė, viena iš nedaugelio mūsų tautiečių, nuolat besilankančių Irane. Tiesa, šioje, lietuviams menkai tepažįstamoje šalyje, pirmą kartą ji atsidūrė ne kaip keliautoja, o kaip studentė, turinti surinkti medžiagą baigiamajam darbui. Prieš 13 metų I. Korevaitė įstojo į Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą studijuoti lyginamosios kultūrologijos, pasirinko arabistikos ir iranistikos specializaciją. Susiję straipsniai: Iranas grasina nutraukti branduolines derybas (12) Irano lyderis: branduoliniai ginklai yra „mitas“ (3) Šiuo metu Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ji dėsto politinio ir radikalaus islamo bei Vidurio Rytų regiono studijų kursus.

„Į pirmąją stažuotę tirti Ašūros ritualikos išvykau prieš dešimt metų. Ašūra – kasmetinis dešimtį dienų trunkantis gedulingas minėjimas, kurio metu šiitai (islamo konfesinė grupė) prisimena 680 metais Kerbeloje, Irake nužudytą 3-ąjį imamą Huseiną ir jo nukankintą palydą. Prieš 10 metų Iranas buvo kur kas uždaresnė šalis nei yra šiandien. Internetinio ir mobilaus ryšio kompanijos neturėjo tinkamos infrastruktūros ir neteikė gerų ryšio paslaugų, neturėjo mobiliojo ryšio tiekimo sutarčių su užsienio valstybėmis (bent jau su Lietuva). Dėl to susidarydavo atskirties nuo likusio pasaulio įspūdis. Reikėdavo ilgą laiką laukti, norint įsigyti vietinę mobiliojo telefono kortelę. Gatvėse žmonių apranga buvo juodesnė. Taip pat pragyvenimo lygis buvo žemesnis, šiuo metu Irane yra brangiau.

Irano visuomenė vis dar uždara, net ir turizmo infrastruktūra nėra pilnai išvystyta. Vis tik šalis nuolatos keičiasi, ekonomikai augant ir atsiveriant, keičiasi ir visuomenė. Tai pat švelnėja religinio elito politinės pozicijos. Irano ministerijos, ypač Naftos, Prekybos, Energetikos, Komunikacijos ir informacinių technologijų bei Pramonės, kasyklų ir prekybos siūlo palankias sąlygas užsienio investuotojams. Kasmetinėje konferencijoje Teherane šiemet buvo svarstomi investicijų ir eksporto saugumo klausimai. Tarp Irano ir didžiųjų pasaulio valstybių vykstančių branduolinių derybų rezultatas, šių metų Balandžio 2 dieną pasiektas preliminarus susitarimas, yra vertinamas, kaip nauja galimybė Vakarų verslui po ilgą laikotarpį trukusių suvaržymų grįžti į Iraną. Galima tik numatyti, kad, jei Iranui ir Vakarų derybininkėms liepos 1 d. pavyks pasirašyti galutinį susitarimą ir sankcijos bus atšauktos, į Iraną plūstels pasaulio investuotojai. Tokiu atveju šalis dar sparčiau keisis“, – pasakojo ji. Papasakojo, kas nustebino Paklausta apie tai, kas ją pirmą kartą apsilankius Irane labiausiai nustebino, I. Koreivaitė patikino, kad dabar tai net sunku atsiminti.

„Vis tik neabejotinai kiekvienam atvykusiam į akis krenta neįprasti dalykai, pavyzdžiui, žmonių apranga. Tiek vyrai, tiek moterys Irane turi nešioti hedžabą, t.y. vyrai negali išeiti į gatvę vilkėdami šortais, prieš dešimtmetį – taip pat ir marškiniais trumpomis rankovėmis. Moterys papildomai turi dengti plaukus. Tokie apribojimai yra Irano viešosios tvarkos taisyklė, už kurios nesilaikymą taikomos administracinės nuobaudos. Nuo 2013 m. buvusį prezidentą Mahmud Ahmedi Nedžadą pakeitė Hasan Rouhani. Jis iš gatvių atšaukė moralės policiją, vis tik basidž (saugumo pajėgos pavaldžios aukščiausiajam lyderiui Ali Khamene‘i) toliau prižiūri aprangos kodą ir bendrą moralinę atmosferą. Atkreipiau dėmesį į tai, kad Irano visuomenė yra itin jauna (60 proc. visuomenės yra iki 35 metų amžiaus) ir tai pastebima gatvėse. Nemaloniai nustebino Teherano dydis, užterštumas ir žmonių kiekis, manoma, kad jame dienos metu gali būti iki 20 mln. žmonių. Vis tik labiausiai nustebino Gumo, religinio Irano centro, aplinka. Lietuvoje Knygų mugėje apsilankiusio iraniečių kilmės rašytojo Kader Abdolah knygoje „Mečetės namai“ revoliucijos naujienos atskrieja iš Gumo. Knygoje miestas taip pat yra žmonių nerimo šaltinis. Gumas yra apsuptas dykumos, jame stovi du didžiuliai mečečių kompleksai. Juose nuolatos pilna žmonių, yra skaitomos paskaitos, vyksta pamaldos, žmonės renkasi prie šiitų imamo Reza sesers mauzoliejaus ir tikisi palaiminimo (baraka). Didelė dalis Gumo vyrų yra seminaristai arba dvasininkai-teisininkai, vilkintys ilgą drabužį ir turbaną (juodas simbolizuoja, kad asmuo priklauso Pranašo Muhamado giminei), moterys vilki čadras (juodą gobtuvą). Miesto gyvenimas stipriai skiriasi nuo likusio Irano. Nustebino, kad sugebama išlaikyti tokią uždarą sistemą“, – pasakojo ji. Vyriausybė politika – nepalanki visuomenės ir ekonomikos vystymuisi Vis dėlto dabar I. Koreivaitę stebina visai kiti dalykai. Anot jos, dažniausiai tie, kurių įprastai keliautojai nepastebi.

„Po dešimtmečio Irane mane stebina visuomenės ir ekonomikos vystymuisi nepalanki vyriausybės politika, prasta buvusio prezidento Ahmedi Nedžado diplomatija ir ekonominė politika (tiesa, šiuo metu ypatingai džiugina esamo prezidento Hasan Rouhani tiek vidaus, tiek užsienio politika) ir daugelis kitų kasdieninį žmonių gyvenimą veikiančių aspektų“, – sakė ji. Ji taip pat pastebėjo, kad politinė valdžia religinę simboliką ir religinius sentimentus išnaudoja tam, kad konsoliduotų visuomenę, primintų jai, kas yra jos priešai. „Pavyzdžiui, khalifo Yazido kariuomenė, nužudžiusi imamą Huseiną, skirtingais istoriniais laikotarpiais buvo aptaisoma britiškomis uniformomis (britams okupavus Iraną) ar vakarietiškais drabužiais, po 1979 m. Irano Islamo revoliucijos procesijose pasirodydavo ir JAV simbolių. Pačios Irano revoliucijos šūkis buvo „Kiekviena vieta Kerbela, kiekviena diena Ašūra.“ Sužavėjo artumas tradicijoms Tiesa, labiausiai Irane ją žavi žmonių artumas savo kultūrinei muzikos, poezijos, senovinių amatų tradicijai.

„Iraniečiai yra atsidavę senųjų persų poetų Rumi (Maulana), Sa‘adi, Hafez gerbėjai. Lanko jų mauzoliejus, namuose skaito jų poeziją, ją dainuoja, retas nežino bent kelių gazelių. Irano persų kalba (farsi) yra laikoma pasiekusi poetiškumo lygmenį. Geras kalbos valdymas yra itin gerbtina savybė. O labiausiai nuliūdino tai, kad Irano intelektualai negali laisvai kalbėti savo valstybėje. Net ir tie, kurie tesiekia aukštesnės socialinės gerovės yra vertinami įtariai ir vis dar negali padėti savo visuomenei evoliucionuoti“, – pasakojo ji. Irano visuomenė – manieringa Tiesa, nors vyrauja stereotipai, kad Iranas – nesaugus ir net kiek atsiliekantis nuo kitų šalių kraštas, I. Koreivaitė su tuo nesutinka. „Norisi akcentuoti, kad nors Iranas daugeliu prasmių priklauso trečiajam pasauliui, kartu jis yra progresyvi šalis: visuomenė yra išsilavinusi, miestuose žmonės naudojasi naujausiomis technologijomis, Irano modernaus meno atstovai yra žinomi pasaulyje. Anot mūsų gydytojų, besilankančių Irane, ligoninės turi naujausią medicininę įrangą. Atvykus į Teheraną ir patekus į tam tikrus visuomeninius sluoksnius, kurį laiką galima manyti, kad be gatvės viešosios tvarkos, aprangos kodo bei būtinybės susilaikyti nuo politinių temų kiti skirtumai yra minimalūs.

Neabejotinai Iranas yra tradicinė, islamiška šalis, pasižyminti manieringa visuomene. Sugebėjimas rodyti pagarbą yra išsilavinimo rodiklis. Visuomeninė erdvė nėra tokia stipri, kaip vidinė – šeimų, dėl to be bendrų taisyklių kiekviena šeima turi savas, priklausomas nuo jų tradiciškumo ir religingumo lygmens. Irano visuomenė nėra vienalytė: miesto gyvenimas stipriai skiriasi nuo kaimo. Modernus, liberalistinių pažiūrų ir politiškai aktyvus Irano miestų jaunimas veda visiškai kitokį gyvenimo būdą ir turi kitus reikalavimus vyriausybei nei tradicinis kaimo vietovių jaunimas. Dėl to ir reikalavimai bei taisyklės priklauso nuo erdvės, su kuria susiduri, kurioje dirbi ar gyveni“, – sakė ji. Tai – viena saugiausių ir ramiausių Vidurio Rytų šalių Pasak I. Koreivaitės, Iranas šiuo metu yra viena ramiausių ir saugiausių Vidurio Rytų šalių. „Irane nuo 1979 m. revoliucijos neramumai buvo kilę tik 2009 m. po Ahmedi Nedžado perrinkimo antrai kadencijai. Tuomet į gatves išėjo jauni žmonės reikalaudami iš valdžios pasiaiškinimo, kur dingo jų balsas, skirtas reformatoriui Musavi. Šie neramumai vėliau buvo pavadinti Žaliąja revoliucija.

Nuotrauka iš asmeninio I. Koreivaitės archyvo.

Šaltinis:  Rūta Pukenė  /  Delfi žinios  www.delfi.lt   /  2015 m. birželio 13 d.  /

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuves-pasakojimas-apie-sali-kurioje-musu-tautieciu-vienetai-bene-kasmet-lankosi-jau-10-metu.d?id=67899138