Keliautoja Rutė: negali tolimuose kraštuose viskas būti tobula

2015-07-21
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Keliautoja Rutė: negali tolimuose kraštuose viskas būti tobula

„Kelionė yra tam tikras iššūkis. Labai nemėgstu, kai, parduodant keliones, žmonėms sakoma „viskas bus tobula“. Visų pirma, tie kraštai ir jų suvokimas, kas yra tobula, visiškai kitokie nei mūsų“, – sako Ieva Rutė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro doktorantė ir kelionių organizatorė, beveik dešimt metų į tolimas šalis vežanti lietuvius prisirinkti naujų patirčių arba patirti stebuklų. Tačiau stebuklai aplanko ne visus. Tam reikia atvirumo ir smegenų higienos.

Senoji kinų kultūra – turistams nėra lengvai pasiekiama

Pernai pasirodė pirmoji Jūsų knyga „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“ (leidykla „Aukso pieva“), bet turite minčių išleisti dar vieną – apie arbatą. Gal jau parašėte?

Turiu tokią mintį, svajonę, gal labiau įsipareigojimą. Kai žmonės, keliaudami su manimi po Kiniją, atranda arbatą, tas žinias po kelionės jie siekia susigrąžinti, skundžiasi, kad pamiršta, todėl pasako: „Tau reikėtų knygą apie arbatas parašyti.“ Tai priimu kaip įpareigojimą. Galvoju, kad reikėtų tuo užsiimti, bet knyga turi subręsti. Kai ją subrandinsiu, galėsiu išleisti.

Jei Jūsų bendrakeleiviams tiek daug tų žinių apie arbatą, kad užsimiršta, tai kiek jų sukaupėte Jūs?

Man sunku pasakyti. Arbata tapo mano gyvenimo dalimi, kaip ir kelionės. Keliaudama Kinijoje, kaskart paragauju naujos arbatos regione, kuriame lankausi. Per arbatą atrandu draugų, nuostabių žmonių, intelektualų, menininkų. Žinoma, turėdama mėgstamų arbatų, Kinijoje maršrutus dėlioju taip, kad galėčiau jas aplankyti, pamatyti, kaip jos auga, nusipirkti tiesiai iš augintojų.

Mano pomėgis arbatoms įkvepia su manimi keliaujančius žmones. Vieni man yra sakę: „Gerai, Ieva, kad mėgsti arbatas, jei mėgtum alkoholį, mes turbūt per kelionę prasigertume.“ Mes vis atrandame kokią parduotuvę, užsukame į ją ir paragaujame arbatos. Stengiuosi žmones supažindinti ne tik su Kinijos kultūra, istorija, architektūriniais ir istoriniais paminklais, bet ir arbatom. Tai yra neatsiejama Kinijos kultūros dalis.

Vežu mūsų žmones į muziejus, į kuriuos net kinų gidai beveik niekada neužsuka, jau tikrai užsieniečių grupių ten nenuveža. Tai yra arbatos muziejai, skirti vietiniams žmonėms. Dažnai net sulaukiu priekaišto iš vietinių gidų, ko ten važiuoti? Kai nuvažiuoja ir pamato, patys būna nustebę, kiek nežino apie savo kultūrą.

Užsieniečiai, ruošdamiesi į Kiniją pakeliauti ar pagyventi, skaito jos istoriją. Tokį idealizuotą, turtingos praeities vaizdą jie atsiveža su savimi ir dažnai nusivilia, pamatę dabartinę realybę. Ar ta pati arbatos ceremonija praktikuojama, ne tik turistams parodyti, bet iš tiesų kaip kasdienis ar šventinis ritualas?

Kinija yra nepaprastai didelė, trečia pagal dydį valstybė pasaulyje. Joje gyvena daugiausia gyventojų. Man atrodo, ten jau pusantro milijardo tikrai gyvena, gal ne visi suregistruoti. Tokioje šalyje žmonės labai skirtingi.

Ta senoji kultūra negali išnykti be pėdsakų. Kinijoje yra intelektualų, arbatos meistrų ir arbatos ceremonijos specialistų. Tik jie nestovi gatvėse ir nemojuoja rankute praeinantiems turistams. Juos surasti gana sudėtinga. Per arbatą atradau žmonių, kurie prisilietę prie senosios Kinijos arbatos kultūros. Vienoje Nankino, kuriame mokiausi, miesto arbatinėje susipažinau su žmonėmis, mane pakvietusiais pasimėgauti arbata. Vienas vyras, sėdėjęs prie stalo, pasakojo pažinojęs seną moteriškę, kuri ruošdavo arbatą paskutiniam Kinijos imperatoriui. Tos žinios, patirtis nėra išnaikintos ar išnykusios, tai nėra kažkas mistiško.

Yra, bet tarsi pogrindyje, reikia žinoti, kaip jį atrasti?

Iš tiesų yra, bet giliai. Ir taip ne tik su arbata, bet ir Šaolino kovos menais, tradicine kinų medicina. Kai nukeliaujame į Šanchajaus muziejų ir matome išskirtinio grožio šedevrus iš porceliano, bronzos, nefrito, apžiūrime tapybą ir kaligrafiją, mano keliautojai, pamatę, kas parduodama turistiniuose turgeliuose, klausia: „Kur dingo ta visa meistrystė?“

Juokaudama sakau, kad komunistinė valdžia elitinį meną nuleido iki liaudies lygmens. Jis tapo prieinamas visiems, komercializuotas, suprimityvintas, supaparstintas. Tų senųjų meistrų, kuriančių vienetinius dirbinius, yra, jie niekur dingo, tačiau reikia ieškoti. Kinai savo kultūrą yra smarkiai komercializavę, pavertę preke. Jie tautines mažumas paverčia preke, rodo tautinių mažumų šou.

Netoli garsiojo Guilino, Kinijos vietovės su nuostabiomis žaliomis kalvomis, yra Longshengo kalvos, vadinamosios Drakono stuburo terasos. Nuo senų laikų kinų tautinės mažumos džuang (Zhuang), jau (Yao) jose augindavo ryžius. Šiandien kai kurie žmonės, gyvenantys senuosiuose kaimeliuose, tebesirengia tradiciniais rūbais, bet dažniau tokius pamatysi tuose kaimeliuose įrengtuose komerciniuose centruose. Juose moterys dirba, specialiai aprengtos, papuoštos, jos pašoka, padainuoja, plaukus pašukuoja. Tie žmonės kažkada taip gyveno, šiandien tai yra specialiai turistams skirtas reginys.

Lietuvos keliautojai turėtų žinoti, kad Kinijos turizmas orientuotas į vietinę rinką. Kinai labai daug keliauja po savo šalį. Ta tautinių mažumų kultūra jiems patiems įdomi. Kinams tokia pramoga tinka ir patinka. Pekine, netoli sporto komplekso, kur vyko olimpinės 2008 metų žaidynės, įrengtas Tautinių mažumų muziejus. Milžiniškas miestelis su dirbtiniais kalnais, pastatais, ten apsigyvena tais tradiciniais apdarais apsirengę žmonės. Mums jų šou gali atrodyti primityvoki, primena cirką, bet tai yra mūsų požiūris.

Norintiems Kinijoje surasti „autentiką“, visada sakau, kad komercija irgi yra šiandienės Kinijos autentika, jos negalime atmesti. Tačiau tos senosios kultūros nešėjai nedalyvauja tokiuose cirkuose. Jie susibūrę į bendruomenes, bendrauja su kitais intelektualais, dalyvauja visiškai kitoje vidinėje meno rinkoje. Ko gero Kiniją lengviau suprasti, lyginant su buvusia Sovietų Sąjunga. Ten buvo turtuolių, kuriems rūpėjo kičas, bet buvo tokių, kuriems reikėjo kai ko intelektualesnio. Intelektualų bendruomenė nebūtinai susijusi su alternatyvia mintimi.

Bent tie, kuriuos aš pažįstu, yra atsidavę savo šaliai, valdžiai. Jie veikia lyg intelektualūs herojai, aplink save buria visą ratą įvairiausių žmonių, kuriems ta senoji kultūra yra įdomi ir nori ją išsaugoti.

Studijuodama Kinijoje, Nankine, susipažinau su tokiais žmonėmis, esu jiems dėkinga, kad jie įsileido mane į savo ratą. Leido pažinti kitokią Kiniją, ne tą, kurią mato turistai per autobuso langą. Patekti į kinų namus užsieniečiui nėra paprasta, o dar sunkiau – į intelektualų erdvę. Tos erdvės tiesiog nesusiliečia. Užsieniečiai verda savoje terpėje, kinų intelektualai – savoje. Mano tiltas į tą intelektualų erdvę buvo arbata.

Ir kalba?

Be abejo, nes jie nekalba kitomis kalbomis, tik kinų. Ji neišvengiamai reikalinga arba būtina susirasti vertėją. Be kalbos reikia bendro intereso, kuris pas tuos žmones atvestų. Tai gali būti arbata, tradicinė kinų tapyba, kaligrafija, kinų medicina, tradiciniai kinų menai. Aš, šviesi, keista šukuosena, tuo metu turėjau dredus, mergina, pravažiuodama dviračiu, pamačiau arbatos namus, užėjau pas šeimininką ir kinų kalba jo pasiteiravau apie išskirtines arbatos rūšis. Jis buvo priblokštas, jam buvo įdomu bendrauti, kaip ir man, jis mane supažindino su savo rato žmonėmis.

Kai esi atviras, vis kitaip pamatai net pažįstamą vietą

Dabar galima įvairiomis kalbomis susirasti galybę informacijos apie šalį, ieškoti dalykų, kurie tau įdomūs, kurie domina, patinka. Ar daugėja tokių specializuotų kelionių, ar vis dar siekiama tiesiog bendrai pažinti šią Azijos šalį?

Priklauso nuo žmonių. Ne visiems to gilumo reikia. Dabar atėjusi karta, kuriems patinka plaukti paviršiumi, pamojuoti rankele, pasakyti „ė, žaibas, viskas gerai“. Jiems nereikės tos arbatos ir aš negaliu ant jų pykti. Tai jų supratimas, džiaugsmas ir pramogos. Kiti kai ieško, tai randa.

Lietuvoje yra šaolino kovos menų bendruomenė, jų atstovai nuvažiavo į Kinijos kalnus, ieškojo šį kovos meną praktikuojančių žmonių ir atrado. Kitiems užtenka turistinio pasimojavimo. Kai vienai gana žinomai moteriškei ėmiau siūlyti alternatyvas, ką galima pamatyti Kinijoje, pavyzdžiui, susipažinti su kinų arbatos kultūra, man atsakė: „Buvau Šri Lankoje, iš kur kilusi arbata, ten viską sužinojau apie arbatą, daugiau nieko nenoriu žinoti.“ Toks žmogus automatiškai sau uždaro kelią į pažinimą. Tokių žmonių yra daug. Jie galvoja, kad viską žino, nepalieka daugiau erdvės naujiems dalykams ateiti. Tada nėra prasmės keliauti.

Kodėl Jūs pradėjote mokytis kinų kalbos? Dabar ši studijų kryptis neatrodo tokia egzotiška – vis daugėja tokių studentų ir jie gali rinktis vis įvairesnes Azijos kalbas. Kai moki kalbą, tai leidžia gilintis į kultūrą, tada jau reikia gebėjimų nueiti paviršiumi?

Negaliu kalbėti už kitus. Dabar Azijos studijos pardavinėjamos kaip tokios, kurios ugdo specialistus, reikalingus verslui, tarptautiniams santykiams. Apie senąją kultūrą mažai kas kalba. Jei kam įdomu, gilinasi, – nuomonę išsako Vilniaus Orientalistikos centro kinų budizmo dėstytoja. 

Mano pačios motyvacija buvo būtent ta senoji kinų kultūra. Į šias studijas atėjau pakankamai brandi: 24-erių, jau įgijusi amatą, pabaigusi dailiosios keramikos technologijas. Man į rankas pakliuvo knyga apie kinų meną privačiose kolekcijose. Susižavėjusi jų menu, įkvėpta tos senosios kultūros, ėjau studijuoti. Labai aiškiai žinojau, ko noriu. Žmogus, tik pabaigęs vidurinę mokyklą, nelabai žino, ko nori, ko jis tose studijose ieško. Tokius pribloškia kinų kultūros įvairovė. Taip pat pribloškia darbas, kurį reikia nuveikti, mokantis kalbą ir studijuojant.

Kinijos teritorija yra didelė, ten gyvena daug skirtingų žmonių, todėl, manau, ir tie studijuojantieji Kiniją bus pakankamai skirtingi. Keliaujantys po ją ar ten gyvenantys pamatys skirtingus jos aspektus. Nėra vieno teisingo atsakymo, kokia yra Kinija. Ji yra visokia.

Dažna keliautojų klaida – jie susikuria išankstinį vaizdą vietovės, šalies, kultūros, kurią nori pažinti ir aplankyti. Nukeliavę jie ieško dalykų, kurie patvirtintų jų susikurtą vaizdą. Jie nebando suvokti, kad jis paremtas stereotipais ir kitų pasakojimais, kitų žmonių vaizdas, kurį bando prisitempti sau. Bet juk geriau susikurti savo vaizdą, pamatyti Kiniją savo akimis. Nėra neautentiškos Kinijos, visa ji yra autentiška. Net ta turistinė yra autentiška. Žmogaus atvirumas kitokiam požiūriui, suvokimui, galų gale kitokiai Kinijai, yra būtinas. Knygoje rašiau ir keliaujantiems su manimi sakau: „Leiskite stebuklui nutikti, neužkirskite stebuklui kelio.“ Gali būti visaip.

Jums Kinijos negana, vis naujus stebuklus atrandate keliaudama po kitas Azijos ir kitų žemynų šalis? Norite ir kitus vestis į tuos atradimus?

Į šį klausimą atsakysiu iš kitos pusės. Manęs dažnai klausia, ar man nenusibosta važinėti į Kiniją. Nenusibosta, nes kiekvieną kartą atrandu vis kitokią Kiniją. Net važiuodama į tas pačias vietas su kitais žmonėmis gali atrasti visai skirtingų dalykų. Tai priklauso nuo atvirumo. Kai esi atviras, vis kitaip pažįsti, tas matytas paveikslas keičiasi.

Žinoma, noriu pažinti ir kitas pasaulio šalis. Keliauju į Pietų Ameriką, Afriką. Labai mėgstu nuošalią, atšiaurią gamtą, mane labai domina žmonės, jų gebėjimas išgyventi tomis atšiauriomis sąlygomis, jų kultūra. Dėl to labai mėgstu aukštikalnes. Kuo aukščiau į kalnus, tuo geriau. Labai patinka ugnikalnių paliesti regionai.

Pirkti tolimą kelionę – tai ne dešrą prekybos centre išsirinkti

Įdomią Jūsų mintį radau spaudoje, kad, keliaudama į tolimus kraštus, labiau atsigręžėte į savą kultūrą. Kuo daugiau keliaujate, tuo mažiau skirtumų atrandate, o daugiau panašumų, kad ne tik tolimosios kultūros, bet ir mūsiškė yra įdomi ir unikali?

Neieškau nei panašumų, nei skirtumų. Kai gyveni savo krašte ir iš jo neišvyksti, akis pripranta, nebematai daugelio išskirtinių savo kultūros aspektų. Kai nuvyksti į Kiniją, Tibetą, Boliviją, Peru ir matai gyventojų apsirengimą, kasdienėje buityje naudojamus įrankius, pastebi ornamentus, kuriuos ten siuvinėja, tada pradedi nejučia atsigręžti, o kaip mes lietuviai gyvenom, ką mes turėjom?

Iš tiesų man net skaudu, kad savo tautinį kostiumą, juostas, staltieses, ornamentus esame praradę. Jų turime muziejuose, mėgėjų būreliuose, bet iš savo kultūros juos esame paleidę. Iš naujo į tai pasižiūrėjęs, suvoki, kad irgi esi kilęs iš unikalios kultūros, kuri turi savo autentiką, pasakojimą, ornamentiką, kuri įdomi kitiems. Kad tą suvoktum, turi išvažiuoti, pamatyti kitokį pasaulį. Arba suprasti, kad tuo, kuo žaviesi kituose, turi ir pats, tik tai reikia atrasti.

Ar pas Jus atvyksta kinai ir jiems rodote mūsų kultūros unikalumą? Ar šia kryptimi eismas nevyksta?

Vyksta. Nuo studijų laikų turėjau daug norų ir svajonių skatinti Lietuvos ir Kinijos bendradarbiavimą, pakankamai glaudžiai bendradarbiauju su Konfucijaus institutu. Pasikviečiau draugą keramiką nuvažiuoti į Kiniją, užmezgėm ryšius tarp Lietuvos ir Kinijos keramikų, vyksta mainai parodomis. Kaip tik Taline atidaryta Baltijos ir Kinijos keramikos paroda. Visa tai vyksta, bet aš tame esu tik pirmoji kibirkštis, tik uždegu, duodu postūmį ir palieku toliau bendrauti specialistus. Lieku tik tuo atveju, jei nėra kam perimti.

Jeigu prisimintumėte save iki didžiųjų kelionių į kitą pasaulio kraštą ir dabar, sudėtumėte kaip nuotraukas šalia, ar labai vaizdas skirtųsi?

Sunku pasakyti. Kryptingumas, tam tikra vertybių, alternatyvių požiūrių paieška visada vyko, radikalių pokyčių nebuvo. Troškimas pažinti, atverti dabar atranda platesnius plotus skleistis. Mano pasaulis išsiplėtė ir plečiasi. Tiksliau, pažinimo laukas išsiplėtė. Nejaučiu nei džiaugsmo, nei nuoskaudos, kad pasaulio niekada iki galo nepažinsiu, bet tuo pat metu suvokiu ir tai, ką pažinau, yra labai daug.

Keliautojus, kaip Jūs, vadina neramiomis sielomis, bet reikia viduje būti labai ramiam, kad pavadintumėte pasaulį savo namais. Esate sakiusi, kad ten, kur tuo metu esate, ten ir yra Jūsų namai.

Tos ramybės nuolat siekiu. Ji yra, tik viduje, išorėje jos nerasi. Kad ir kiek nuo savęs bėgtum, nepabėgsi. Todėl kiekvienam keliautojui linkiu pirma susikurti ramybę viduje. Tada iš tikrųjų kiekvienoje vietoje jiems bus namai.

Dar šiandieniame pasaulyje svarbu – informacinė higiena, būtina laikyti savo smegenis švarias. Internete matome tiek daug šlamšto, tiek sąmokslo teorijų, šarlatanizmo, absurdo, pseudoreligijų. Tai užteršia mūsų smegenis ir sąmonę, tada tos ramybės reikia labai ilgai ieškoti. Jei jos norime, nereikėtų „valgyti“ viso šlamšto, kurį mums bruka. Reikia labai aiškiai atsirinkti, ką skaityti, kuo domėtis.

Kelionės padeda nuo įprasto „šlamšto“ atsijungti. Ypač tolimos kelionės verčia susitelkti, taupyti pinigus, daugiau laiko skirti apmąstymams, ieškojimams.

Taip, bet daugėja žmonių, kurie į kelionę žiūri kaip į prekę. Kelionė nėra dešra, kurią atėjęs į parduotuvę renkiesi, paskaitai sudėtį ir nusiperki. Pastebiu, pirkdami kelionę, žmonės vis rečiau pasižiūri į jos turinį.
Reikia suvokti, kad tolimos kelionės yra patirtys. Būsi išplėštas iš savo komforto zonos, dvi savaites būsi kažkur su kitais žmonėmis, neturėsi kur dėtis, negalėsi visko mesti ir išeiti. Todėl kelionę reikia rinktis atsakingai. Be to, keliautojas turi suvokti, kad jis pats kuria kelionę. Jis pats yra atsakingas už patirtis, kurias turės. Net iškilus tam tikrų problemų, nesutarimų, patys renkamės, kaip reaguoti. Galime ieškoti sprendimo ar pykti ir kelti sąmyšį. Kelionė yra tam tikras iššūkis. Labai nemėgstu, kai, parduodant keliones, žmonėms sakoma „viskas bus tobula“.
Negali, ypač tuose tolimuose kraštuose, viskas būti tobula. Visų pirma, tie kraštai ir jų suvokimas, kas yra tobula, visiškai kitokie nei mūsų. Bus diskomforto momentų. Kas visiškai suprantama kinams, gali mums būti nepriimtina. Toks yra pasaulis, reikia jį suvokti ir priimti. Tada gali leisti toms kelionėms save formuoti. Išvažiuoji į vieną, grįžti kitoks, išvyksti į kitą – grįžti dar kitoks. Tos patirtys mus keičia ir jos yra neįkainuojamos, – sakė knygos apie išskirtines keliones po Aziją autorė Ieva Rutė.

Ieva Rutė (Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė

Šaltinis: Naujienų portalas „Alfa.lt“ 2015-04-12

Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/49831938/keliautoja-rute-negali-tolimuose-krastuose-viskas-buti-tobula#ixzz3lndpaUbi