Indija tapo lietuvės kosmosu: yra taisyklių, kurias ignoruoti pavojinga

2017-05-29
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Indija tapo lietuvės kosmosu: yra taisyklių, kurias ignoruoti pavojinga

Vilniaus universiteto Orientalistikos centro alumnė Evelina Vilčinskaitė apie Azijos studijas, gyvenimą Indijoje ir profesines galimybes Lietuvoje: „Būdama VU Orientalistikos centro lektore labai džiaugiuosi, kad nuo šio rudens galėsime pasiūlyti atnaujintą Pietryčių Azijos studijų bakalauro programą, kuri, neabejojame, visiškai atitiks Vakarų Europos universitetų siūlomas programas ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu."

Indija vis dažniau atsiranda keliautojų iš Lietuvos žemėlapiuose. Azijos menų centro vadovė Evelina Vilčinskaitė sako, kad kiekvieno žmogaus pažintis su šalimi, kurioje gyvena 1,3 milijardo žmonių, būna skirtinga ir suteikianti unikalios asmeninės patirties. „Indija reikalauja ne žingsnelio, o didelio šuolio iš pažįstamos ir nuspėjamos aplinkos į kardinaliai kitokį pasaulį“, – teigia Vilniaus universiteto lektorė E. Vilčinskaitė, dėstanti Indijos meno kursą indologijos bakalauro studentams. Ji įsitikinusi, kad šuoliui į šokiruojančios realybės šalį reikia ruoštis, tačiau ne skaitant knygas ar klausant kelionių pasakojimų. Negana to, pasiryžus šuoliui į visiškai kitokį pasaulį, teks susidurti su kreivais aplinkinių žvilgsniais ir pastabomis – jauno žmogaus noras pažinti kitą kultūrą toli gražu ne visiems atrodo racionalus. „Neslėpsiu, man pačiai prireikė laiko, kad išmokčiau didžiuotis savo išsilavinimu ir susikurti (o ne atrasti) savo vietą pragmatiškoje visuomenėje. Todėl džiaugiuosi, kad šiandien ne tik žodžiais, bet ir darbais galiu įrodyti, jog studijų metu įgytos žinios bei kompetencijos yra reikalingos, konkurencingos profesinėje rinkoje ir vertinamos kasdienėje veikloje“, – teigia E. Vilčinskaitė.

– Tikriausiai dažnai sulaukiate klausimo, kokia iš tikrųjų yra jūsų profesija?

– Norėčiau turėti prabangą atsakyti į šį klausimą trumpai, aiškiai ir pragmatiškai. Mano specialybė yra mano išsilavinimas ir įgūdžiai, kurių svarbiausias – lankstumas, gebėjimas prisitaikyti ir pajusti šiandieninio dinamiško ir globalaus gyvenimo ritmą.

– Kokią įtaką jūsų profesiniam keliui padarė studijos?

– Nors rinkdamasi universitetą ir studijų kryptį pati tvirtai žinojau, ko noriu – plataus humanitarinio išsilavinimo, kuris suteiktų kūrybinę laisvę ir gilesnį žvilgsnį į pasaulį, o ne konkrečios specialybės, kuri nubrėžtų aiškius rėmus, meluočiau sakydama, kad sulaukiau tik pozityvaus palaikymo iš aplinkinių. Indijoje sutiktas profesorius yra pasakęs, kad humanitarus galėsime tinkamai įvertinti tik tada, kai visas pasaulis bus sotus. Menininkai ir humanitarai daugelio akyse stovi ant to paties laiptelio, nuo kurio pakilti į materialiai patogias karjeros aukštumas, kurios visais laikais buvo ir yra laikomos sėkmingo žmogaus skiriamuoju ženklu, gali padėti tik stebuklas.

Tokia mintis besiformuojančią asmenybę, kuri dar tik ieško savo kelio, priverčia kvestionuoti net save. Tačiau aš niekada, net pačiais sunkiausiais momentais, nesuabejojau savo pasirinkimu, kuris ne tik pateisino, bet ir pranoko lūkesčius: dalinės studijos Indijoje, tarpkultūrinė patirtis, įkvepiančios paskaitos, sutikti žmonės, galimybė realizuoti save, augantis noras pažinti, mokytis iš geriausių ir tobulėti – tai tik labai maža dalis to, ką gavau ir vis dar gaunu savo profesiniame kelyje. Manau, kad smalsiam ir entuziastingam žmogui VU Orientalistikos centras suteikė visas galimybes ir įrankius veikti ir tobulėti savo interesų lauke. Man labai svarbu būti profesionalų, dirbančių su Azija, bendruomenės dalimi, nors ši bendruomenė Lietuvoje ir nėra gausi. Mokantis ir dirbant labai siaurame lauke labai svarbu turėti aplinką, kuri palaiko ir pataria.

VU baigėte indologijos bakalauro ir šiuolaikinių Azijos studijų magistro studijų programas. Kokiais projektais šiuo metu užsiimate?

– Kadangi mano kasdienybė yra tarsi niekada nesibaigiantis projektas, jame telpa visų pasaulio krypčių dinamika. Pagrindinė mano veikla yra tarpkultūrinė edukacija – ji siejasi tiek su mano akademiniu išsilavinimu, tiek su asmeniniu interesu transkultūrinei krypčiai. Į savo kasdienybę žvelgiu kaip į kryptingą veiklos augimą ir tobulėjimą, siekiant teigiamo pokyčio visuomenėje. Šiuo metu negaliu skirti daug dėmesio individualiai mokslinei veiklai, tad pasirengimas doktorantūros studijoms – vis dar darbų sąraše.

Tačiau būdama VU lektore labai džiaugiuosi, kad nuo šio rudens Orientalistikos centras siūlys atnaujintą Pietryčių Azijos studijų bakalauro programą, todėl kartu su kolegomis indologais tobuliname turinį, kuris, neabejojame, visiškai atitiks Vakarų Europos universitetų siūlomas programas ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu. Kadangi taip pat esu Azijos menų centro vadovė Lietuvoje, rūpinuosi, kad Azijos menai ir kultūra taptų labiau matoma viešojoje erdvėje. Be nuolat vykstančių kultūrinių renginių Vilniuje, šį rudenį kartu su kolega, Azijos kino ekspertu, dr. Deimantu Valančiūnu organizuojame tarptautinę mokslinę konferenciją „Nation, Gender and History: Asian Cinemas in Perspective“, kuri bus įvadas į pirmąjį Azijos kino filmų festivalį Lietuvoje. Taip pat jau trejus metus dirbu tarptautinėje moksleivių mainų organizacijoje „Youth For Understanding Lietuva“ (YFU Lietuva), kuri yra daugiausia patirties sukaupusi ir plačiausiai veikianti tarpkultūrinių mainų organizacija. „YFU Lietuva“ padeda plėsti jaunų žmonių akiračius, suteikia galimybę pažinti kitų šalių kultūras ir skatina suvokimą, kad mes visi esame atsakingi pasaulio piliečiai.

– O kaip Jūsų pačios akiratyje atsirado Indija?

– Kai reikia tiksliai įvardinti, kur ir kada prasidėjo mano kelias į Aziją, pasimetu lygiai taip pat, kaip ir 2010 metų rugsėjo 1-ąją Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, kai išgirdau labiausiai gąsdinantį klausimą: „Tai kodėl gi pasirinkai indologijos studijas?“ Iš pradžių atsakyti į šį klausimą buvo sunku, nes žinojau per mažai. Dvejojau, ar puoselėju racionalius lūkesčius, asmeninį interesą kultūrinei įvairovei paversdama studijų kryptimi, ar ne per daug paviršutiniškai ir naiviai skamba mano ambicijos profesinį kelią kloti ant humanitarinio išsilavinimo apie Lietuvai dar menkai pažįstamą regioną. Net ir dabar į klausimą, kada mano gyvenime atsirado Indija, atsakyti ne ką lengviau. Nepadeda nei tūkstančiai universitete perskaitytų knygų, nei šimtai dienų praktikos Indijoje. Kai kada priežastis vieniems ar kitiems dalykams sužinome gerokai vėliau, nei priimame sprendimus. Galbūt visa paslaptis slypi iššūkių paieškose? Dažniausiai užsibrėžiu net mane pačią gąsdinančius tikslus, todėl Indija, greičiausiai, ir yra vienas iš jų – iššūkis, apimantis didžiausią džiaugsmą pažinti ir didžiausią nerimą susidoroti.

– Kokį įspūdį Indija paliko, kai apsilankėte pirmą kartą?

– Kai manęs klausia, tai kokia gi ta Indija, su šypsena prisimenu save, naivaus entuziazmo kupiną pirmakursę indologę, besiklausančią istorijos apie neregius ir dramblį: „Neregiai buvo atvesti prie dramblio ir, pačiupinėję jį, turėjo atsakyti, kas gi tas dramblys. Vienas, apkabinęs koją, sakė, kad tai – nepajudinama kolona, antras, užčiuopęs besirangantį straublį, tarė, kad dramblys – kažkas ilgo ir judančio, trečiasis, pajutęs plevėsuojančių ausų oro gūsius, nusprendė, kad dramblys – tai milžiniška vėduoklė.“ Nei skaitydama knygas apie Indiją, nei vaikščiodama jos gatvėmis neatradau geriau šią šalį iliustruojančio atsakymo į jau egzistenciniu tapusį klausimą – tai kokia gi ta Indija? Jei išberčiau visus galvoje telpančius epitetus, jie visi tiktų Indijai – nuo banaliai egzotiškų iki graudinančiai neigiamų.

Indijos niekada neromantizavau, nebuvau susikūrusi egzotiškos vizijos ir daug dažniau į ją žvelgiau labai kritiškai, todėl atvykusi nejaučiau nei kultūrinio šoko, nei nusivylimo. Tai buvo tarsi susitikimas su labai seniai pažįstamu žmogumi. Žinoma, akademinis žvilgsnis atima daug žavesio, kuomet gali naiviai stebėtis nauja aplinka, ir užkrauna atsakomybę būti daugiau nei turistu. Tačiau mokslininkui žinios ir mąstymo įgūdžiai leidžia pažvelgti giliau, pamatyti ne tik skurdą, purvą ir karves, bet įžvelgti to priežastis, galbūt net iš naujo atrasti ir įvertinti savo paties kultūrą. Galiu patvirtinti pasakymą, kad tik per kitas kultūras pažįstame savąją. Kiekvienas turėtumėme įsisąmoninti būtinybę atsikratyti visų lūkesčių, stereotipų ir tarsi gimti iš naujo – į viską pažvelgti kūdikio akimis ir priimti aplinką tokią, kokia ji yra, tačiau nesiliauti klausti, domėtis ir diskutuoti.

– Kokių su Indija susijusių stereotipų galėtume atsikratyti?

– Stebint pastaraisiais metais išaugusį susidomėjimą Azija, kaip egzotiška kelionių kryptimi, Indija neabejotinai tampa tašku, kuris turi atsirasti kiekvieno keliautojo žemėlapyje. Gal todėl, kad Indiją dažnai pažįstame tik iš kelionių dienoraščių, turime apie ją susikūrę labai daug stereotipų. Šioje šalyje galima rasti viską, ko ieškai: nuo purvino gatvės chaoso iki išblizgintos aukštosios kultūros, nuo neraštingų lūšnynų gyventojų iki itin aukšto lygio akademinių institucijų ir jų išaugintų intelektualų. Kiekvieno žmogaus akyse Indija atskleidžia vis kitą savo veidą visai kaip pasakojime apie neregius ir dramblį. Indija yra šokiruojančios realybės šalis.

ačiau aš pati labai nemėgstu kalbėti apie stereotipus dėl labai paprastos priežasties – stereotipai apie Indiją dažnai labai gerai charakterizuoja šią šalį, o mano patirtis ir žinios tiesiog neleidžia būti ta mitų griovėja, kurios tikisi užduodantys klausimą apie stereotipus. Indija yra ta šalis, kuri reikalauja ne žingsnelio, o didelio šuolio iš pažįstamos ir dažnai nuspėjamos aplinkos į kardinaliai kitokį pasaulį. Ir, esu įsitikinusi, kad tokiam šuoliui reikia ruoštis – ne iš knygų, ne iš pasakojimų, o iš individualios patirties. Indija visais laikais buvo romantizuojama ir mistifikuojama kaip egzotiškas kvapų, garsų ir spalvų pasaulis, kuriame kiekvienas atvykęs patiria nušvitimą ir atranda klausimus į visus egzistencinius klausimus. Nemanau, ar toks šalies įvaizdis kada nors pasikeis. Nesvarbu, kiek turistų, susiviliojusių stereotipais, aplankytų šalį, ji visada išliks neužgesinamą smalsumą kurstančia ir masinančia vieta, nes kiekvienas atvykėlis pamato savąją Indiją, ją išgyvena individualiai.

– Ko Indija išmokė Jus?

– Indijoje reikia išmokti gyventi neklausinėjant – kodėl taip yra, kam to reikia, kas dėl to kaltas? Nes klausimų daug, o atsakymus į juos rasti sunku. Pirmus mėnesius Indijoje į viską žvelgiau labai plačiai atmerktomis akimis ir bandžiau nubrėžti liniją tarp realybės ir iliuzijų, bet ilgainiui supratau, kad tos ribos nėra. Tą puikiai iliustruoja masinė psichozė dėl Bolivudo filmų – visi dievina filmų aktorius, metų metus niūniuoja tas pačias melodijas, svajoja apie tokį gyvenimą kaip ekrane. O kokią kuria kasdienybę? Nutolusią keliais šviesmečiais nuo išblizginto idealaus gyvenimo scenarijaus. Kuo labiau bandžiau prisijaukinti indišką rutiną, tuo labiau supratau, kad toks pastovumas, kokį mes pažįstame Vakaruose, Indijoje paprasčiausiai neegzistuoja. Europietiškas idealizmas su griežtomis ribomis, taisyklėmis ir tvarkaraščiais čia labai greitai pradeda eižėti, tačiau jautiesi savotiškai laimingas. Turbūt tai vienas iš Indijos žavesių, kai net įsipareigojęs padaryti begalę darbų čia gali justis laisvas, pabėgti nuo paties savęs.

Pavyzdžiui, mums, pripratusiems prie laiko vertės ir tvarkaraščio tikslumo, laukti nuolatos vėluojančių arba visai neatvykstančių traukinių, yra baisiai sunku, bet kai trečias, penktas, dešimtas traukinys vėluoja ne mažiau nei 2 valandas, o kartais ir visą pusdienį, tiesiog įsigyveni ir priimi tai kaip normalų reiškinį. Ir pagaliau įsėdus į dvi paras važiuojantį traukinį išmoksti be vargo susirasti savo vietą, išprašyti ten jau įsitaisiusius vietinius, užsiropšti į gultą palubėje ir nepabusti ankstyvą rytą, pasigirdus pirmiesiems pardavėjų šūksniams „garam garam chaj, garam garam samose!“ (liet. Karšta arbata, karštos samosos). Gyvenimas Indijoje išmoko į viską žvelgti paprasčiau, apsispręsti greičiau, nesijaudinti dėl smulkmenų ir vertinti viską, ką tuo metu turi – švarų vandenį, skanų maistą, valandėlę komforto ar tiesiog malonų vaizdą prieš akis.

– Kaip keleiviai leidžia laiką laukdami traukinio, kuris vėluoja kelias valandas?

– Nuolatinis laukimas Indijoje yra toks natūralus procesas, kad, atrodo, visi visada tam yra pasiruošę. Nerimo ženklų nė su žiburiu nerasi. Laukdami traukinių visi atsisėdę ant perono grindų geria arbatą, kalbasi, kalbina, ar tiesiog miega. Tiesa, didesnėse stotyse yra puikios laukimo salės – atskirai vyrams ir moterims. Kai kurios net labai modernios – su kondicionieriais, elektros šaltiniais telefonams įkrauti. Indijos traukiniai ir viskas apie juos nusipelnė šlovinančios odės. Laukimas, kelionės ir nuotykiai juose verti ne vienos lentynos knygų. Jei važiavai indiškame traukinyje, ar bent kelias valandas teko laukti stotyje, gali būti tikras, kad prisilietei prie tikrosios Indijos gyvenimo. Traukiniai ir stotys yra tarsi savotiška socialinė institucija, kurioje verda savitas gyvenimas, galioja kitokios taisyklės. Ir tikrai neperdėčiau sakydama, kad tos akimirkos vagone ar perone labai dažnai prilygsta kelionei į kosmosą.

– Ar gyvendama Indijoje jautėte nerimą dėl saugumo?

– Be abejonės dažniausiai užduodamas klausimas, kuris pagrįstas stereotipiniu požiūriu, kad šalis yra labai nesaugi, ypač moterims. Nesileidžiant į ilgas diskusijas apie moters padėtį Indijoje, į klausimą „Ar saugu?“ atsakyčiau labai trumpai: saugu yra tiek, kiek pats nori, kad būtų.

Tikrai neperdedu sakydama, kad daugiau nei du trečdaliai turistų, visai nesąmoningai, o kartais prisidengę nuotykių ieškojimu, patys susikuria pavojingas situacijas. Mes skaitome antraštes laikraščiuose „Indijos gatvėje išprievartauta turistė“ ir galvojame, kokią besielių ir moraliai degradavusių žmonių tautą ši žemė nešioja.

Tačiau po kiekviena antrašte slypi šiek tiek daugiau, nei mes norime matyti. O jei į tą antraštę pridėsime daugiau detalių, pavyzdžiui, „Vidurnaktį priemiesčio gatvėje buvo išprievartauta turistė, kuri nepaklausė patarimų neiti vienai į gatvę dėvint trumpą sijoną ir palaidinę su gilia iškirpte, ir nusprendė apžiūrėti naktinį Indijos gyvenimą įsėdusi į pirmą pasitaikiusį taksi, kurio vairuotojas pabrėžė, kad ji pati gražiausia moteris pasaulyje.” Ar gi situacija netaps šiek tiek aiškesnė? Man pikta ir liūdna klausytis čia atvykusių turisčių verkšlenimų, kad visi į jas žiūri, visi jas nori paliesti ar bent nufotografuoti. Taip, indai tai daro nuolatos – baltos odos kultas čia ypač įsišaknijęs, žmonės iš Vakarų jiems yra turto ir galios sinonimas. Bet man atrodo kvaila kaltinti aplinką, jei pats nesiimi priemonių apsisaugoti nuo galimos reakcijos iš aplinkos. Jei galima išvengti smalsių žvilgsnių į trumpo sijono atidengtas kojas, dėvint šiek tiek ilgesnį, kodėl to nepadaryti? Jei galima grįžti namo dar nesutemus, kodėl gi negrįžti? Sakysite, kas nerizikuoja, tas negeria šampano? Patikinsiu, kad Indijoje rizika neverta šampano kainos. Aš neteisinu nė vienos situacijos, kur buvo naudojama prievarta, nes pati kiekvieną dieną akis į akį susiduriu su faktu, kad Indija nėra saugiausia vieta pasaulyje: juk laivams uoste taip pat saugiausia, bet ne dėl to jie buvo pastatyti. Prieš žengiant pažinimo žingsnį į kitą kultūrą reikia įsisąmoninti, kad jei ignoruosime kultūrinius skirtumus, jie gali tapti destruktyvūs. Reikia išmokti kurti dialogą tarp dviejų kultūrų, ir pirmiausiai nusibrėžti ribas sau, o tik tada jų reikalauti iš aplinkos. Niekas nevyksta be priežasties. Net Indijoje.

Nuotraukoje – Evelina Vilčinskaitė. © E.Kurausko nuotr. 

Šaltinis: Delfi.lt / 2017-05-22

Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/multimedija/studentai-kuriantys-lietuva/indija-tapo-lietuves-kosmosu-yra-taisykliu-kurias-ignoruoti-pavojinga.d?id=74666428