OC direktorius dr. Vytis Silius: „Universitetas yra žmonės, kurie jame dirba“

Tuesday, 27 September 2016 14:27
 | Published in Tekstai
 | 
Tagged under
OC direktorius dr. Vytis Silius: „Universitetas yra žmonės, kurie jame dirba“

Orientalistikos centro vairą rudenį perėmė dr. Vytis Silius, čia dėstantis daugiau nei dešimt metų. Su nauju direktoriumi kalbamės apie būsimus darbus, Orientalistikos centro vaidmenį universitete ir gerąją šio centro patirtį.

Vyti, kaip jaučiatės?

Pavargęs (juokiasi). Susidomėjęs. Jaučiu savotišką azartą – neapleidžia jausmas, kad čia vyksta įdomus žaidimas, ir man labai norisi jį perprasti: studijos, ypač – Azijos studijos Lietuvoje, aukštasis mokslas, visa švietimo sistema. Tiek daug gražių žingsnių jau nuėjome, išties nemažai nuveikėme, bet, kita vertus, laukia daugybė darbų.

Nuo kokių darbų ketinate pradėti? Kokia Jūsų Orientalistikos centro vizija?

Norėčiau, kad Orientalistikos centras, būdamas tvirta Vilniaus universiteto dalimi, taip pat taptų aiškiai matoma regionine Azijos studijų ašimi. Labai norėčiau, kad Orientalistikos centras ir Vilniaus universitetas pasiektų tą tarptautiškumo lygmenį, kuris buvo universitetui steigiantis XVI amžiuje. Tačiau tuomet trūko specialistų, ir šią problemą mes, Azijos studijų atstovai, ir dabar, ko gero, juntame labiau nei daugelis: nors mūsų nėra mažai, tačiau visoms temoms aprėpti ekspertų reikia dar daugiau. Galbūt iš to ir kyla milžiniškas noras pritraukti kuo įvairesnių, kuo skirtingesnių savo kalbomis, patirtimis, ekspertinėmis žiniomis žmonių. Jie nebūtinai fiziškai būtų šiame pastate, bet būtų susiję su Orientalistikos centru kaip geri draugai, praturtintų savo mintimis, idėjomis, atradimais.

Esu konfucianizmo tyrėjas. Konfucijus teigė, kad tikras mokytojas yra tas, kuris brangina senovę, kad iš jos galėtų sukurti nauja. „Brangina“ šiuo atveju turėtų būti verčiamas kaip „šildo“. Taigi tikras mokytojas vis pašildo, neleidžia atvėsti senoms žinioms ir įgūdžiams. Tad mano pirmasis darbas kol kas bus atrasti tas svarbiausias, reikalingiausias žinias, kurias reikia „šildyti“, o tada kursime toliau. Vadovo darbas – tai galimybė įkvėpti, uždegti tuos žmones, su kuriais dirbi. Vadovas turi eiti priekyje, bet ne vienas, o kartu su visais, atsižvelgdamas į tai, ko jie nori, kur linksta. Noriu, kad bet koks pokytis būtų siejamas ne su vienu žmogumi, o su visu kolektyvu, kuris dabar galbūt kiek nurimęs, susitelkęs į pavienius savo darbus, bet turi labai daug potencialo. Jam skleistis jaučiuosi ir esąs pakviestas. Laikas Orientalistikos centre pažadinti drakoną.

Koks Orientalistikos centro vaidmuo Vilniaus universitete?

Orientalistikos centrą matau ir kaip tarptautiškumo Vilniaus universitete vedlį. Daugeliui mūsų humanitarinių, socialinių mokslų atstovų ar studentų galime padėti išplėsti savo interesų, tyrimų sritį į tokį daugialypį ir dinamišką Azijos regioną. Jeigu norime pažinti Lietuvos kaimynus, turime studijuoti Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos šalis, kalbas ir kultūras, nes Europos šalys jau yra mūsų „kambario draugės“.

Orientalistikos centre jaučiame naujų galimybių, naujo impulso poreikį ir patys rodome iniciatyvą sukurti bendradarbiavimo su universiteto padaliniais ir partneriais modelį, kuris būtų kuo naudingesnis ne tik mums kaip centrui, bet ir visam universitetui. Manau, kai kuris nors pokytis vyksta iš suvoktos naujų galimybių perspektyvos, jis neabejotinai veiksmingesnis negu tiesiog priimant šį pokytį kaip neišvengiamą būtinybę.

Kokią gerąją Orientalistikos centro patirtį galėtumėte pritaikyti visame universitete?

Orientalistikos centro bendruomenė yra gana nedidelė. Tai privalumas, kuris leidžia labai aiškiai matyti visas pastangas, kurias centro administracijos darbuotojai, dėstytojai, studentai ir absolventai deda į savo buvimą Orientalistikos centre. Tai sukuria artumo, domėjimosi vienas kitu jausmą. Labai norėtųsi, kad centrui augant pavyktų išlaikyti šį jausmą. Manau, visam Vilniaus universitetui toks susitelkimas, atsigręžimas vienam į kitą taip pat praverstų.

Šiuolaikinė visuomenė labai susižavėjusi prekių ženklais, kurie už savęs dažnai slepia svarbius dalykus. Tarkime, studentas, ketinantis išvažiuoti dalinių studijų į Kiniją, manęs klausia: „Ar geriau važiuoti į Pekino, ar į Šanchajaus Fudano universitetą?“ Klausiu, o kas ten dėsto? „Nežinau“, – atsako studentas. Bet juk universitetas yra žmonės, kurie jame dirba. Norėčiau, kad išgirdę „Vilniaus universitetas“ iškart pagalvotume apie žmones: dėstytojus, absolventus, kolektyvus, kurie priklauso šiai bendruomenei.

Ko palinkėtumėte sau ir Vilniaus universitetui?

Sau, ko gero, linkėčiau sėkmės, greičio perprasti viską, kas vyksta aplink. Ir sklandumo. Tokio aukšto sklendimo palinkėčiau ir Vilniaus universitetui – juk iš čia kylama į žvaigždes, tad reikia sklęsti. Universitetui dar norėčiau palinkėti drąsos. Sau, tiesą sakant, taip pat. Drąsos klysti, mąstyti nestandartiškai ir kurti beprotiškas idėjas, nes būtent jos stumia pirmyn.

O labiausiai noriu mums visiems palinkėti neišbarstyti, nepamesti tų puikių žmonių, kurių galvose ir gimsta idėjos.

Parengė Monika Jankauskaitė

Šaltinis: VU naujienos / 2016-09-27
Prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/orientalistikos-centro-direktorius-dr-vytis-silius-universitetas-yra-zmones-kurie-jame-dirba/