Kirgizija: nauja vyriausybė, nauji opozicijos aljansai ir geopolitiniai debatai

Saturday, 16 May 2015 17:17
 | Published in Tekstai
 | 
Tagged under
Kirgizija: nauja vyriausybė, nauji opozicijos aljansai ir geopolitiniai debatai

Fabio Belafatti, Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius,
Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius

Kirgizijoje šis tas vyksta: nauja vyriausybė, kuriasi nauji opozicijos aljansai, o nauja ilgai trukusios įvairių politinių jėgų kovos fazė rodo, kad klostosi dinamiška ir lankstesnė nei bet kur kitur Centrinėje Azijoje politinė sistema. Debatai dėl šalies jungimosi į tarptautines sąjungas pinasi su vietinių politinių jėgų kova siekiant numatyti Kirgizijos ateitį Eurazijos regione. Naujausi valstybinio ir vietinio lygmens įvykiai

Mero rinkimai pietuose...

2013 metų pabaigoje tada dar parlamento nariui Žantorui Satybaldijevui pavyko nušalinti nuo posto Melisą Mirzachmatovą, antro pagal dydį šalies miesto merą. M. Mirzachmatovas, nacionalistinėmis idėjomis kliovęsis nacionalistas, valdė pietinį Ošo miestą nuo 2009 m. ir naudodamasis užimamu postu po truputį susikūrė tvirtą politinį pagrindą, leidusį jam ir kontroliuoti regiono biudžeto srautus, ir dalyvauti narkotikų tranzito versle. Anksčiau rėmęs Kurmanbeką Bakijevą, Mirzachmatovas kaip politikas sugebėjo atsilaikyti ir per 2010 m. perversmą, kai buvo nušalintas iš posto prezidentas Bakijevas, ir per kruvinus tų pačių metų etninius susirėmimus. Jis nevengė kritikuoti šiaurinę valstybės dalį valdančio elito, todėl šių metų sausį Ošo miesto taryba pakeitė jį labiau vyriausybei palankiu pareigūnu. Prieš jį balsavo net dalis jo partijos narių, taip parodydami centrinės valdžios sustiprėjimą sunkiai suvaldomoje pietinėje Kirgizijos dalyje. Mirzachmatovo pašalinimą dauguma apžvalgininkų vertina labiau kaip įprastinę kovą tarp vietinių politinių lyderių bei prevencinę priemonę siekiant apsunkinti jo galimybes sėkmingai dalyvauti parlamento rinkimuose 2015 m. nei kaip rimtas varžybas tarp skirtingų politinių platformų. Vis dėlto jo pašalinimas nesustabdys nesveikos artimai su verslu susijusių vietinių politikų konkurencijos.

...opozicija juda į šiaurę...

Atsakydamas į savo pašalinimą, balandžio mėnesį Mirzachmatovas sutelkė savo šalininkus ir išvedė į gatves apie 10 000 žmonių, buvo sužeisti šeši policininkai. Atrodo, kad tai buvo bandymas susikrauti politinį kapitalą ir prisidėti prie naujosios opozicijos, siekiančios apriboti prezidento Atambajevo galią. Vasario mėnesį koalicija subūrė įvairiems judėjimams atstovaujančius politikus, tarp kurių buvo ir neseniai teistas ankstesnis partijos „Ata-Jurt“ lyderis, nuversto prezidento Bakijevo šalininkas Kačimbekas Tašijevas. Žvelgiant į margą Mirzachmatovo ir Tašijevo aplinką ir ribotas jų galimybes mobilizuoti šalininkus už savo regiono ribų, visiškai nekeista, kad opozicijos aljansas į lyderius iškėlė Ravšano Jeenbekovo – mažiau žinomo ir lengviau valdomo politiko – kandidatūrą. Opozicijos aljansas skelbiasi kovojantis prieš autoritarines Atambajevo valdymo tendencijas ir ginantis parlamentinę demokratiją, nors į autoritarizmą yra linkę ir Tašijevas, ir Mirzachmatovas.

...ir pasikeitimai vyriausybėje

Kol opozicija stengėsi vienytis, vyriausybėje taip pat vyko pokyčiai. Ankstesnis ministras pirmininkas Šantoras Satybaldyjevas neteko vienos iš valdančiosios koalicijos partijų pasitikėjimo ir balandžio 3 d. jį pakeitė buvęs jo pavaduotojas Džomaras Otorbajevas. Satybaldyjevas buvo kritikuojamas už korupciją, už Kirgizijos ekonomikos nesėkmes ir negalėjimą susitarti su Kumtoro aukso kasyklų užsienio savininkais, taip pat už neseniai į laisvę neteisėtai paleistus kelis kriminalinio pasaulio bosus. Tačiau ir Otorbajevas, ir Satybaldyjevas yra gana silpnos politinės figūros, o tai dar labiau didina prezidento Atambajevo politinę galią. Otorbajevo paskyrimas nesukels didesnių perstumdymų Kirgizijos politiniame lauke: vargu ar tas partijas galime apibūdinti kaip besiskiriančias ideologiškai, jos greičiau yra vietinių politikos ir verslo grupuočių įrankiai. Pati valdančioji koalicija faktiškai nepasikeitė ir apima tris partijas, kurios rėmė Satybaldyjevą: prezidento Atambajevo Socialdemokratų partiją, Omurbeko Tekebajevo partiją „Ata-Maken“ ir Felikso Kulovo partiją „Ar-Namys“. Viename interviu, duotame po paskyrimo, Otorbajevas pareiškė, kad svarbiausi jo vyriausybės prioritetai yra užsienio investicijų pritraukimas, susitarimai dėl Kumtoro aukso kasyklų ir prisijungimas prie Rusijos vadovaujamos Muitų sąjungos.

Naujosios opozicijos spaudimas ir tarptautiniai santykiai

Naujosios opozicijos susikūrimą tikriausiai lėmė protestai, vykę pavasarį, pirmiausia Ošo regione. Balandžio 9 ir 10 dienomis žmonės išėjo į gatves siekdami išreikšti pasipiktinimą visa virtine skriaudų. Tai, kad opozicija planuoja protestus per ankstesnius neramumus ginklais užtvindytoje šalyje, nežadėjo nieko gero. Vis dėlto aljansas nėra toks vieningas, kaip atrodo, ir vis dar ieško mases sutelkiančios idėjos. Tačiau yra keletas problemų, kuriomis jis galėtų pasinaudoti: žmonių nepasitenkinimas blogu Kumtoro aukso kasyklų valdymu, tebesitęsiančios politinės Kirgizijos problemos arba neseniai vykę incidentai pasienyje su Tadžikistanu. Įdomu yra tai, kaip Satybaldyjevas ir Otorbajevas pozicionuoja savo šalį po balandžio 10-osios protestų: jie abu laiko Rusiją svarbiausia tarptautine šalies partnere ir siekia dar artimesnių ryšių su ja. Įstojimą į Muitų sąjungą jie vadina geriausiu Kirgizijos pasirinkimu, leidžiančiu kirgizų migrantams dalyvauti Rusijos darbo rinkoje, o šalies eksporto prekėms (išskyrus auksą) pasiekti Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano rinkas. Tačiau prisijungus prie Sąjungos kiniškos prekės santykinai taps brangesnės, dėl to mažės kirgizų šeimų perkamoji galia ir galbūt – Kirgizijos, kaip kiniškų prekių srauto logistikos centro, vaidmuo regione. Be abejo, ir vyriausybė, ir opozicija numano galimas dalyvavimo Muitų sąjungoje pasekmes. Mirzachmatovas ir kiti opozicijos lyderiai tikisi, kad vyriausybė peržiūrės prisijungimo prie Muitų sąjungos terminus ir kritiškai vertins dalyvavimą šioje organizacijoje, bet tai, atrodo, yra grynai nacionalistinio pobūdžio populizmas, o ne rūpinimasis tarptautiniais Kirgizijos reikalais. Situacija jokiu būdu nėra panaši į Ukrainos, kurioje kai kurių partijų požiūris į šalies identitetą ir jos vietą tarptautinėje arenoje yra diametraliai priešingas. Kaip sako politikos analitikas Pavelas Diatlenka, Kirgizijos opozicija „nesistengia įtikinti politikus kovoti už politinės galios svertų paskirstymą, o ne už galimybę prieiti prie šalies ekonominių resursų“. Šiame kontekste neatrodo keista, kad pietinė šalies dalis, kuri yra ne taip susijusi su Kazachstanu ir Rusija, yra mažiau linkusi jungtis prie Muitų sąjungos. Nors Kirgizija neturi pasirinkimo – jos priklausomybė nuo migrantų galimybės įsidarbinti Rusijoje yra milžiniška, šiaurinės šalies dalies lyderiai siekia jungtis prie Muitų sąjungos, tačiau ir rasti būdų kontroliuoti visos šalies resursus. Kirgizijos politinė sistema tikriausiai nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų priešintis grandiozinėms geopolitinėms idėjoms, todėl čia deramasi dėl klausimų, kurie tik šiek tiek išeina už lokalinių reikalų ribų.

Jungimosi į sąjungas sąsajos su šalies stabilumu

Naujojo opozicijos aljanso iškilimas, vyriausybės pasikeitimas bei skirtingas vyriausybės ir opozicijos požiūris į stojimą į tarptautines sąjungas nerodo, kad šalis galėtų būti destabilizuota taip, kaip tai įvyko Ukrainoje. Kirgizijos politinė sistema, nors ir nevisiškai demokratinė, neabejotinai yra tapusi daug atsakingesnė prieš rinkėjus ir tikriausiai daug lankstesnė, palyginti su tuo, kokia ji buvo autoritarinių prezidentų Bakijevo ir Akajevo laikais. Naujoji situacija rodo, kad politinės galios yra plačiau pasiskirsčiusios ir kiek labiau teisėtos, o tai apsunkina jų priskyrimą prie „priešo“, prieš kurį opozicija vėl galėtų sutelkti mases. Nors prezidentas Atambajevas turi autoritarinių ambicijų, jis nėra toks galingas, kokie buvo jo pirmtakai, o besikeičiantys premjerai nėra tokios ryškios figūros, prieš kurias opozicija galėtų nukreipti masių pyktį. Požiūrių į šalies dalyvavimą tarptautinėse sąjungose skirtumai nėra dešimt metų trukusių debatų rezultatas ir vargu ar gali sukelti tokią politinę įtampą, kokia kilo Ukrainoje. Be to, Kirgizija, įvertinant jos priklausomybę nuo Rusijos rinkų ir situaciją, kuri susidarys išvedus NATO pajėgas iš Afganistano, tikrai neturi didelio pasirinkimo, todėl tikėtina, kad opozicijos priešinimasis jungimuisi prie Muitų sąjungos yra laikinas. Tačiau naujojo opozicijos aljanso susikūrimas ir skirtingi požiūriai į tarptautinę šalies politiką rodo, kad tradicinis šalies pasidalinimas į šiaurę ir pietus vis dar yra labai ryškus. Prisiminus ilgą kruvinų konfliktų tarp šiaurinės ir pietinės Kirgizijos dalių istoriją nebūtų keista, jei pavasario pabaigoje numatomos demonstracijos peraugtų į aršius susirėmimus.

Šaltinis: www.geopolitika.lt / 2014 09 02