Azijos kinas – Rytų ir Vakarų sintezė, pamiršti žanrai ir populiarioji kultūra

Friday, 27 October 2017 14:43
 | Published in Tekstai
 | 
Tagged under
Azijos kinas – Rytų ir Vakarų sintezė, pamiršti žanrai ir populiarioji kultūra

Rudens pradžioje Vilniaus universitete (VU) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Nation, Gender and History: Asian Cinemas in Perspective“. Vienas pagrindinių jos sumanytojų ir organizatorių, VU Orientalistikos centro tyrėjas dr. Deimantas Valančiūnas sako, kad nuolatos stengiasi griauti mitus, esą populiarioji kultūra yra neverta mokslininkų dėmesio, o mažabiudžetiniai filmai negali būti įdomūs. Pasak jo, jeigu filmas yra žiūrimas – jis yra svarbus žiūrovui, todėl automatiškai aktualus ir vertas profesionalų dėmesio.

Kodėl ėmėtės organizuoti konferenciją? Ir būtent apie Azijos kiną?

Pagrindinis mano paties tyrimų laukas apima Pietų Azijos, Indijos kiną, o šita konferencija buvo jungtinis projektas – bendras Azijos menų centro ir Orientalistikos centro renginys. Mes su Azijos menų centro direktore Evelina Vilčinskaite nusprendėme, kad galbūt vertėtų suorganizuoti kokį nors akademinį renginį. Kadangi aš daugiausia dirbu su kinu, automatiškai tapo aiški konferencijos kryptis.

Apskritai vien kinui skirtų akademinių konferencijų pasaulyje vyksta labai nedaug. O Azijos kinui skirtų konferencijų yra dar mažiau ir jos visos dažniausiai yra segmentuotos – Indijos kino, Rytų Azijos kino, Japonijos kino konferencijos ir taip toliau. Todėl mes įgyvendinome šiokį tokį eksperimentą, sujungėme daugelio Azijos šalių kiną. Ir pavadinime vartojome tą daugiskaitą – Asian cinemas (nors lietuviškai, žinoma, verčiama vienaskaita), nes norėjome pabrėžti, kad traktuojame Aziją kaip homogenišką darinį, bet kartu suvokiame jo daugiaplaniškumą.

Šitą konferenciją organizavau drauge su profesore Valentina Vitali iš Rytų Londono universiteto. Ji yra kino studijų specialistė, mes su ja bendradarbiavome ir 2011 metais, kai Orientalistikos centre vyko konferencija „Kūnas Pietų Azijos kine“. Nors konferencija buvo daug mažesnė, dalyvavo apie 18 pranešėjų, bet mes su prof. V. Vitali labai gerai sutarėm ir susibendravome konceptualiais klausimais, todėl aš ją pakviečiau padėti organizuoti šią konferenciją.

Tai buvo savotiškas eksperimentas. Daugelis pranešėjų po renginio sakė, kad vos tik pamatę programą suabejojo, ar jiems pavyks „įsipaišyti“ į konferenciją. Paprastai mokslininkai dirba ties vienu konkrečiu regionu ir dalyvauja konferencijose, skirtose tam regionui. Čia skirtingų šalių pranešėjai kalbėjo apie skirtingų šalių kiną, tačiau eksperimentas pavyko, nes daugelis pranešimus skaitančių mokslininkų suprato, kad kontekstas labai platus, ir savo pranešimuose pateikė tinkamus įvadus. Turėjome pranešimų apie labai skirtingas Azijos kino industrijas, daug buvo apie Indiją, bet taip pat apie Kiniją, Japoniją, Šri Lanką, Tibetą, Bangladešą, Pakistaną, Korėją ir panašiai.

Ar kilo sunkumų ieškant pranešėjų, tiriančių mažesnių šalių kiną?

Iš esmės mes darėme šitą konferenciją atvirą visiems, įvairiais akademiniais kanalais išplatinom kvietimą siųsti tezes. Galbūt mažiau negu pusės pranešėjų mes nepažinojom, bet vis tiek, kai dirbi su kino ar, konkrečiau, Azijos kino studijomis, daugiau mažiau pažįsti mokslininkus, kurie atlieka tos srities tyrimus. Daugeliui žmonių mes tiesiog pasiūlėm atvažiuoti, pavyzdžiui, atvyko ir pažįstama mokslininkė iš La Sapienza universiteto Romoje, ji domisi Šri Lankos, Bangladešo kinu ir sutiko perskaityti savo tyrimais paremtą pranešimą.

Ar buvo netikėtų pranešimų?

Labai nustebino Chrisas Berry, Londono karališkojo koledžo profesorius, tikra Kinijos kino studijų žvaigždė. Jis dalyvauja visose konferencijose kaip kviestinis pagrindinio pranešimo skaitovas. O šiaip, kaip paprastas pranešėjas, į konferencijas retai nuvyksta. Bet aš su juo susitikau lankydamasis Prahoje, Taivano kino konferencijoje, papasakojau apie mūsų sumanymą ir profesorius pats nusprendė atvažiuoti kaip paprastas pranešėjas, mūsų nekviečiamas – tai labai nustebino.

Bet šiaip dalyvavo tikrai daug jaunų mokslininkų, doktorantų, kurie atvežė įdomių, šviežių idėjų. Mes neribojom to kvietimo pagal akademinius rangus, skatinom, kad atvyktų net ir ne akademikai – tiesiog kino specialistai ar žmonės, kurie domisi kinu. Mes žiūrėjom tezes, kurias jie atsiuntė, tada vertinom ir galvojom, ar reikėtų pakviesti, ar ne.

Nemažai dėmesio konferencijoje skirta dažnai kino tyrimuose ignoruojamiems siaubo, veiksmo ir kitiems kino žanrams. Kodėl šiuos žanrus nusprendėte įtraukti į programą?

Nes paprastai tai yra aukštojoje akademinėje kultūroje ignoruojama sritis, kartais vis dar gajus toks skirstymas – populiarioji kultūra vs kanoninė, aukštoji kultūra. Kad autorinis kinas yra vertas tyrinėti, o mažabiudžetiniai filmai su, pavyzdžiui, 200 dolerių biudžetais yra visiškai neįdomūs. Mes su Valentina Vitali visą laiką bandom griauti tokį įsitikinimą, labai skatinam turėti tokių pranešimų, kurie kalba apie būtent tuos mažabiudžetinius, kultinius filmus. Jie iš tikrųjų yra gan plačiai žiūrimi visoje Azijoje, daugiausia ne didmiesčiuose, mažuose miesteliuose, bet jau yra svarbi kino sklaidos dalis ir labai dažnai pateikia itin netikėtų kinematografinių, teminių sprendimų, jie yra iš tikrųjų labai įdomūs.

Mes turėjome tris sesijas: vieną skirtą Japonijos ir Korėjos siaubo filmams, kitą – Indijos siaubo filmams, o trečioji buvo maišyta, joje daugiau kalbėjome apie eksploatacinius filmus, pusiau erotinius, pusiau veiksmo, pusiau siaubo, hibridus. Manau, tai dažnai akademinėje bendruomenėje pražiūrima sritis, kuri iš tikrųjų yra labai įdomi. Mes tai ir bandome parodyti, neskirstome kino į kokybišką ir nekokybišką, nes tai vertinimo dalykai. Jeigu filmas yra žiūrimas, vadinasi, jis svarbus žiūrovui ir neaktualu, ar jis didelio, ar mažo biudžeto.

Kodėl konferencija apie Azijos kiną rengiama Lietuvoje? Kokia Azijos kino tyrimų situacija artimiausiose mūsų kaimynėse?

Bent jau kalbant apie Pietų Aziją, Rytų Europoje dominuoja klasikinė jos kultūros samprata. Ir mokslininkų prieiga yra labiau klasikinė, tekstinė, tokie šiuolaikiniai dalykai kaip medijos ar kinematografija nepatenka į pagrindinį mokslininkų interesų lauką. Nors tokių tyrimų po truputį daugėja, jie vykdomi šiek tiek lėčiau dėl Rytų Europos universitetuose įsigalėjusios filologinės tradicijos.

Galima manyti, kad Rytų Azija yra truputėlį populiaresnė – jų populiarioji kultūra yra daug plačiau pasklidusi, pavyzdžiui, japoniška animė arba manga. Japonijos kultūra yra gerokai populiaresnė nei Pietų Azijos šalių popkultūra, todėl atliekama daugiau šiuolaikiškesnių tyrimų, susijusių su Rytų Azija, o kitiems regionams dar vis trūksta dėmesio.

Kaip, jūsų nuomone, atsiskleidžia vakarietiškos temos, istorijos, kūriniai indiškame kine? Ar jų interpretacija, matymas skiriasi nuo mums įprasto?

Apie tai galima daug kalbėti, nes iš principo kinas pats kaip išradimas yra vakarietiškas, todėl, be abejo, tam tikra kino kalba yra perimama ir Indijoje, lygiai taip pat kaip visur kitur. Tarkime, įvairios montažo taisyklės, filmo komponavimo principai ar kameros darbo ypatumai vis tiek yra perimami iš klasikinių filmų, naratyvinio ar Holivudo kino.

Žinoma, yra tam tikrų specifinių dalykų, kurie atsiskleidžia visų pirma temiškai. Mes galime kalbėti ir apie simbolius, kurie būna užkoduojami spalvose ar veikėjų varduose, tačiau čia jau reikia šiek tiek kultūrinio išmanymo, kad galėtum suprasti tam tikrus elementus.

Konferencijoje įvedėme tris segmentus: lytis, istorija ir tauta. Taip ir bandėme pasižiūrėti, tarkime, ar tikrai istorinės sanklodos veikia filminius naratyvus, ar tai kaip nors reflektuojama. Vis tiek visų mūsų istorijos yra skirtingos – Europos, Indijos ar Japonijos. Matome, kaip kiekviena šalis pasitelkdama kiną bando įvairius istorinius pokyčius reflektuoti.

Konferencijoje skaičiau pranešimą apie Indijos gotikinį kiną, kuris iš tikrųjų įkūnija Vakarų gotikos romaną, pavyzdžiui, Daphne du Maurier romaną „Rebeka“, pagal kurį filmą sukūręs yra ir A. Hičkokas. Jis tapo perdirbiniu Indijos kultūroje, kur kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško varianto. Istorijos, naratyvai – jie migruoja iš vienos kultūros į kitą. Mes turime ir reversinę migraciją: 10-ame dešimtmetyje Japonijos siaubo filmai migravo į Vakarus ir buvo perdirbami. Tas judėjimas vyksta nuolatos, tiek tarp Rytų ir Vakarų, tiek tarp pačių Azijos valstybių, ir šis procesas neišvengiamai keičia tas istorijas, jos visuomet įvietinamos, taip sukuriamas asmeninis vietinis kontekstas.

Šaltinis: VU naujienos / Vilniaus universitetas / 2017-10-18

Prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/azijos-kinas-rytu-ir-vakaru-sinteze-pamirsti-zanrai-ir-populiarioji-kultura/