Istorija

Orientalistikos centras yra pagrindinė Lietuvos institucija, kamieninis Vilniaus universiteto padalinys, rengiantis Azijos ir Artimųjų Rytų specialistus, ir vienijantis Rytų tyrinėtojus. Esminis OC veiklos tikslas -- ruošti šalies mokslui, kultūrai ir verslui reikalingus Azijos regionų specialistus, formuoti adekvatų Rytų kultūrų suvokimą Lietuvoje, skatinti Rytų ir Vakarų dialogą.

Orientalistikos centras buvo atkurtas 1993 metais, o pirmą kartą pradėti Lietuvoje Rytų studijas mėginta dar XIX amžiaus pradžioje. Vilniaus universitetas XIX amžiaus pradžioje buvo reikšmingiausias Rytų kalbų studijas stimuliuojantis židinys Lietuvoje. Įvairių neformalių to meto Vilniaus filaretų, filomatų, šubravcų draugijų aplinkoje kilo romantiškas susidomėjimas Rytais, skatinęs ir mokslinę veiklą. Jau 1810 metais Vilniaus universitete buvo įkurta Rytų kalbų katedra, tiktai nebuvo rasta jai vadovauti tinkamo žmogaus. 1822 metais garsus Vilniaus intelektualas, Universiteto adjunktas Kazimieras Kontrimas Vilniaus apygardos švietimo kuratoriui įteikė memorandumą dėl Rytų kalbų instituto įsteigimo prie Vilniaus universiteto. Šiame institute buvo ketinama dėstyti mongolų, armėnų, turkų, arabų, persų kalbas. Kontrimas Universiteto vadovybei netgi siūlė siųsti studentus į Indiją ir Ceiloną mokytis bengalų, sinhalų, sanskrito ir kitų kalbų.

Tuo metų tai buvo itin pažangus projektas, nes žymiausiuose Europos universitetuose dar tik kūrėsi orientalistinės katedros. XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje skirtingose Vakarų Europos šalyse pradėjo rastis mokslinio orientalizmo užuomazgų, pasirodė pirmieji svarbiausių arabų, persų, indų bei kitų Rytų tautų filosofinių, religinių bei poetinių tekstų vertimai, leidžiantis europiečiams autentiškiau suvokti turtingą Rytų kultūrinių tradicijų pasaulį.

Jei Kontrimo Rytų kalbų instituto idėja anuomet būtų sulaukusi mokslininkų palaikymo, Vilniaus universitetas būtų tapęs viena pirmųjų orientalistinių tyrimo institucijų Europoje ir dabar mes turėtume iš tiesų turtingą Rytų kultūrų tyrinėjimo tradiciją. Deja, dėl nežinomų priežasčių projektas liko neįgyvendintas, o gabūs universiteto auklėtiniai pabiro po svetimus kraštus. Tik nuo 1822 metų Laisvųjų menų fakultete pradėta dėstyti arabų kalbą, o nuo 1826 metų – ir persų, tačiau tai truko neilgai, nes neužilgo Vilniaus universitetas buvo visai uždarytas. Keli universiteto auklėtiniai tapo pasaulinio garso specialistais: Juozapas Kovalevskis buvo Rusijos mongolistikos pionierius, Kazanės universiteto profesorius, vėliau tapo jo rektoriumi, o žymus arabistas J. Senkovskis Peterburgo universitete vadovavo Arabų ir turkų kalbų katedrai.

Nepriklausomoje Lietuvoje orientalistiniai tyrinėjimai nebuvo palaikomi ir dirbo tik keli tam pasišventę mokslininkai. Iš jų ryškesnį pėdsaką paliko profesionali egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941), dėsčiusi Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, sukaupiusi Kauno muziejuje turtingą Egipto meno kolekciją. Žymus keliautojai A. Poška, M. Šalčius apkeliavo daug Azijos šalių, rinkdami įvairią antropologinę medžiagą ir garsindami Lietuvos vardą. Daug apie Rytų ir Vakarų pasaulių kultūrinių vertybių sinteze grindžiamą lietuvių nacionalinės kultūros atgimimą mąstė ir rašė mūsų filosofas S.Šalkauskis. Įvairius tokios sintezės įgyvendinimo būdų savo kūryboje mėgino atrasti M. K. Čiurlionis, V. Storosta-Vydūnas, J. Baltrušaitis, V. Krėvė.

Tarpukario metais Stepono Batoro vardo Vilniaus universitete buvo bandoma atgaivinti Rytų tyrinėjimus, čia lankydavosi ir dirbo žymūs lenkų orientalistai, pavyzdžiui, žymus japonologas Bronislavas Pilsudskis.

Sovietiniu laikotarpiu Maskvos kontroliuojamos Lietuvos aukštosios mokyklos neturėjo galimybių steigti Rytų kultūrų studijų centrų, tebuvo vienas kelias – vykti į Rusijos universitetus.

Nauja susidomėjimo Rytų civilizacijomis banga pastebimai pakilo ir moksliniai tyrinėjimai suaktyvėjo atgavus Nepriklausomybę. 1993 metais Vilniaus universitete įsteigtas Orientalistikos centras, kuriame buvo dėstomi įvairūs kalbiniai ir kultūriniai kursai, o nuo 2000 metų rudens glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, įvariomis valstybinėmis institucijomis (Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Migracijos departamentas, Tautinių mažumų ir kultūrinių bendrijų departamentas, Turizmo departamentas, Raudonasis Kryžius) pradėta lyginamųjų Azijos studijų pagrindinių (bakalauro) studijų pakopos programa, pagal kurią rengiami arabistikos, sinologijos, japonologijos ir indologijos specialybių studentai. Nuo 2006 pradėta vykdyti iranistikos specializacija, o nuo 2008 metų studentai priimami ir į naują turkologijos specialybę.

Programos tikslas – rengti aukštos kvalifikacijos plataus humanitarinio išsilavinimo Azijos kultūros specialistus, gebančius analizuoti ir tirti pagrindinių Azijos regionų kultūrinės raidos dėsningumus, tarpkultūrinio bendravimo ypatumus ir strateginio bendradarbiavimo su Azijos šalimis perspektyvas.

Su tokių specialistų trūkumu šiandien Lietuvoje susiduria kone kiekviena institucija, palaikanti ryšius su Azijos šalimis, o kalbos barjeras ir svetimų kultūrų nepažinimas neabejotinai apsunkina bendravimą su šių šalių žmonėmis. Tokiam bendravimui, kuris vyksta verslo ir turizmo srityse, pabėgeliams iš Azijos migruojant per Lietuvos teritoriją, Azijos gyventojams buriantis į tautines ir religines bendruomenes didžiuosiuose šalies miestuose, dažniausiai nepakanka bendrų anglų ar kitų Vakarų kalbų žinių, bendro įsivaizdavimo apie Aziją. Todėl OC absolventai – būsimieji Azijos kultūrų specialistai – turi didžiules galimybes skatinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Azijos šalių įvairiose veiklos srityse ir tirti sparčius Azijos regionų pokyčius globalių pasaulio įvykių kontekste.

Humanitarinės krypties lyginamųjų Azijos studijų programa sudaryta siekiant, kad joje besimokantys studentai įgytų fundamentalias žinias apie pasirinkto regiono kultūrinį savitumą ir įvairovę, išmoktų šnekamąją kalbą, suvoktų savitas to regiono problemas ir gebėtų jas analizuoti. Artimiau susipažinti su studijuojamos šalies ar regiono kultūra studentai gali tiesiogiai: Orientalistikos centras dalyvauja tarpvalstybinėse studijų programose, pagal kurias geriausi studentai kiekvienais metais turi galimybę išvažiuoti į šalis, kurių kultūrą ir kalbą studijuoja.

Nuo 2006 metų centre vykdoma nauja šiuolaikinių Azijos studijų magistro studijų pakopos programa. Artimiausiu metu ruošiamasi įvęsti naujas tibetologijos, korėjistikos, monogolistikos specializacijas. Nuo 2002 metų prie OC veikia Rytų kalbų mokykla, kurioje visi norintys gali mokytis japonų, kinų, arabų, farsi, hindi, sanskrito, turkų, korėjiečių kalbų. Svarbi OC veiklos kryptis yra viešos paskaitos, kurias skaito žymūs iš užsienio kviečiami specialistai.

Centre vyksta ir intensyvi mokslinė veikla, dirba šešios mokslinių tyrimų grupės, leidžiamas periodinis mokslinis žurnalas Acta Orientalia Vilnensia, organizuojamos kasmetinės tarptautinės mokslinės konferencijos Azijos studijos: problemos ir tyrinėjimai, rengiami klasikinių Azijos tekstų vertimai. Remiant Azijos šalių atstovybėms bei užsienio bibliotekoms centre komplektuojama turtingiausia Lietuvoje orientalistinė biblioteka, teikiamos įvairios konsultacijos valstybinėms įstaigoms, plėtojami akademiniai ryšiai su Europos, Amerikos ir Azijos kolegomis, centro mokslininkai dalyvauja įvariuose tarptautiniuose projektuose.